Šį rytą tikriausiai gėrėte kavą iš pupelių, kurios užaugintos Kenijoje. Kur 150 žmonių dirbo nuo aušros iki sutemų ir gyvena iš 1$ per dieną. Jau teko girdėti tokių istorijų? Gėda ir siaubas apima sužinojus, jog XXI amžiuje (2016 m. duomenimis) pasaulyje vis dar yra 25 milijonai asmenų – vyrų, moterų, kurie yra priverstinio darbo aukos, 25 % jų yra vaikai. Šie žmonės priversti dirbti bet kokiomis sąlygomis, už bet kokį užmokestį, be jokio pasirinkimo, dažnai patiria smurtą, grasinimus ir žeminimą tiesiog tam, kad išgyventų. Tačiau tai tik vienas iš pavyzdžių, kokiais simptomais pasireiškia nesąžininga prekyba bei gamyba.

„Fair Trade“ (liet. sąžiningos prekybos) žymėjimas reiškia ne tik sąžiningą kainą, tai apima ir saugias darbo sąlygas, garantuotą minimalią kainą už produkciją, vaikų apsaugą nuo išnaudojimo, tiesioginę prekybą vengiant tarpininkų, siekia stiprinti demokratines struktūras besivystančių šalių bendruomenėse, remiamos bendruomenių vystymo iniciatyvos, stiprinamos aplinkos apsaugos priemonės.
Ar dažnai užmetate akį į etiketes ant kasdienių produktų? Kartais galbūt atkreipiate dėmesį ir į tai, kur prekė buvo pagaminta ar kur buvo surinktos žaliavos. Daugybė mus pasiekiančios produkcijos, taip pat žinomų prekių ženklų, kuriuos siejame su JAV ar Europos valstybėmis, atkeliauja iš trečiųjų šalių. Ir tai daug kam ne tik žinoma, bet ir džiaugsminga, kadangi paprastai tai reiškia mažesnę kainą, tačiau vakarietiškus standartus atitinkantį produktą. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vien per 2017 m. sausio-vasario laikotarpį iš 4334,4 mln. EUR importo į Lietuvą, ~186,3 mln. atkeliavo iš besivystančių šalių – tolimųjų rytų, Afrikos, Pietų Amerikos žemyno, ~2,8 mln. iš šalių, kurios Pasaulinės Prekybos Organizacijos priskiriamos mažiausiai išsivysčiusioms šalims (tokios šalys, kaip Bangladešas, Kambodža, Malavis, Tanzanija). Tai nėra toks didelis kiekis, kadangi ypač daug produkcijos mus pasiekia iš artimesnių, tačiau taip pat konkurencingą kainą siūlančių šalių – Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Kazachstano, ar Saudo Arabijos.
Konkurencinga kaina ir gera produkto kokybė paprastai sunkiai suderinami su kokybišku bei sąžiningu procesu. Vakarų šalių korporacijas kartas nuo karto sukrečia įvairūs darbuotojų išnaudojimo, vaikų išnaudojimo darbui, netvarių ekologinių sprendimų ir kt. skandalai. Ypatingai nepalankioje situacijoje atsiduria pokolonijinės valstybės, kur buvusios Vakarų (kai kur vadinamos Šiaurės pusrutulio) valstybės turi itin daug įtakos bei galios buvusioms kolonijoms. Siekiant įveikti nesąžiningą prekybą piliečių iniciatyva buvo pradėtas visuomeninis judėjimas „Fair Trade“ („Sąžininga prekyba“) ir gausybė kitų iniciatyvų siekiančių apriboti neteisingus, neetiškus bei nehumaniškus korporacijų, siekiančių maksimizuoti pelną, veiksmus. Pradinė iniciatyva gimė dar 1960 m. daugiausia, religinių organizacijų pastangomis, siekiant solidarizuotis su vargstančiais, buvo prekiaujama jų produktais, kurie buvo perkami tiesiai iš gamintojų. Kiek vėliau nevyriausybinė organizacija „Oxfam“ nusprendė bendradarbiauti tiesiai su gamintojais iš trečiųjų šalių taip padedant jų prekėms pasiekti sąmoningą vartotoją korporacijų užpildytoje rinkoje. Iniciatyva pamažu tapo prekių žymėjimo ženklu, kuris patvirtina, jog gamintojas vadovaujasi etiškais bei ekologiškais prekybos ar gamybos principais ir gerbia žmogaus teises. Be abejo, paprastai vadovavimasis tokiais principais atsispindi kainoje, todėl sąžiningos prekybos ženklu sužymėti produktai yra šiek tiek brangesni nei įprasti. Už bet kurio nežymėto vyno iš Čilės, Peru ar Gvatemalos, už bet kurio kavos pakuotės iš Etiopijos, Kenijos Pietų Amerikos šalių ar kitų besivystančių valstybių gali slypėti kraupi darbo jėgos išnaudojimo, priverstinio darbo ar žmogaus teisių pažeidimo istorija. Vakarų šalys suvokdamos savo indėlį į šią situaciją, domisi prekiautojų, gamintojų istorija, principais, vertybėmis ir sąmoningai renkasi sužymėtą produkciją, kad remtų sąžiningą prekybą. Sąmoningas vartotojas sutinka mokėti keliais centais ar euru daugiau už kavos pakelį tam, kad vietovės, kur auginamos ar apdorojamos kavos pupelės, vystytųsi, tam, kad su žmonėmis būtų elgiamasi pagarbiai, atsiskaitoma teisingai ir būtų tausojami ištekliai.

Ne viskas paprasta – „Fairtrade“ judėjimas buvo sukritikuotas dėl menko poveikio vietos bendruomenėms – esą nuo 1 $, kurį sumoka pirkėjas, į gamintojo šalį grįžta tik keletu centų daugiau lyginant su įprastinės prekybos linijomis. Pasitikėjimas nuo 1980 m. mažėjo dėl didelio kiekio kompanijų, kurių produktai žymimi šiuo ženklu – vien Didžiojoje Britanijoje „Fairtrade“ ženklą gauna apie 600 įmonių, tai įneša neaiškumo, kuo remiantis produktų linijoms suteikiamas žymėjimas. Situacijos nelengvino ir tai, jog „Fairtrade“ ženklinimą perėmė gausybė kitų organizacijų, kurios iš to gyvena ir kurias sukontroliuoti sudėtinga. Tikrai tobulėti yra kur, kaip ir dauguma pilietiškų inciatyvų, sistemos kūrimas ir tobulinimas užtrunka, kol galiausiai tampa institucija. Vienas reikšmingiausių dalykų, kuriuos iki šiol nuveikė „Fairtrade“ iniciatyva – tai atkreipė eilinio vartotojo dėmesį į tai, ką jis remia pirkdamas vieną ar kitą produktą, skatina domėtis, kokia darbo jėga ar ekologija slypi už to produkto. Žymėjimas suteikia šansą žinoti bei rinktis tiek, kiek galime rinktis, o gal ir šiek tiek labiau domėtis bei rūpintis.
Sprendžiant iš „Fairtrade“ žymėtų prekių pasirinkimo Lietuvoje, atrodo, jog nelabai turime iš ko rinktis, o gal ir žinių šia tema trūksta. Žinoma, tai nėra naudinga didiesiems pigių produktų tiekėjams. Pasirinkdami kiek brangesnį, tačiau teisingumo principais sukurtą bei pateiktą produktą, remi besivystančias šalis, žmogaus teises bei tuos, kuries patys apsaugoti savęs neturi įgūdžių.