Per 20 metų netekome apie 60 procentų agrarinio kraštovaizdžio paukščių

Per 20 metų netekome apie 60 procentų agrarinio kraštovaizdžio paukščių – du trečdaliai išnyko per šį laikotarpį. Tai neapsakomi kiekiai. Prieš 20 metų beveik tris kartus daugiau paukščių buvo mūsų laukuose“, – apie liūdinančias aplinkosaugos tendencijas Lietuvoje pasakoja ornitologas, gamtos gidas, aštuonių knygų apie paukščius autorius, „Ornitostogų“ įkūrėjas MARIUS KARLONAS.

Pasak jo, aplinkosaugos situacija šalyje yra tragiška ir nepaliauja prastėti. Nepaisant to, kad Europos Sąjungos (ES) mastu Lietuva dar neatrodo taip blogai kaip daugelis Vakarų Europos šalių, visgi padėtis mūsų valstybėje metams bėgant darosi vis rimtesnė ir kelia nemažai susirūpinimo, pabrėžia pašnekovas.

Su ornitologu M. Karlonu dienraštis „Bernardinai.lt“ ne tik pasikalbėjo apie gamtosaugos skaudulius, bet ir aptarė jo kelią renkantis ornitologijos duoną bei organizuojant „Ornitostogas“ – gamtos stebėjimo turus.

Kada ir kaip susidomėjote paukščių stebėjimu? Kaip atrodė jūsų kelias į ornitologiją?

Kelias į ornitologiją ne iš karto atėjo į mano gyvenimą. Vietovėje, kur aš augau – tai toks Jonavos rajono miškų apsuptyje esantis kaimelis pavadinimu Didysis Raistas, laukinės gamtos apsuptyje esanti gyvenvietė, – nelabai buvo vaikų, tai mano žaidimų aikštelė visą laiką buvo pelkynai ir miškai aplink namus.

Gamta visą laiką buvo arti manęs ir nuo vaikystės traukė: į namus tempiau ir visokias gyvates, ir driežus, ir peles, ir visa kita. Bet konkrečiai paukščiai į mano gyvenimą atėjo per vieną akimirką. Kai buvau paauglys, maždaug 14-os metų, tėvai įrengė lesyklą prie namų. Nors tada paukščiai nelabai mane domino, bet sėdėdamas vieną rudens popietę prie lango pamačiau, kaip nuo kaimynų pusės kažkas labai dideliu greičiu atskrenda tos lesyklos link. Tuo metu nesupratau, kas priskrido prie jos, atakavo zyles ir nesėkmingai nieko nepagavęs nuskrido. Tą akimirką taip susidomėjau, kas ten galėjo būti, kad pradėjau vartyti visas namuose buvusias knygas apie gamtą, paukščius.

Marius Karlonas

Ornitologas Marius Karlonas. Andriaus Kundroto nuotrauka

Kadangi tėtis buvo miškininkas, tų knygų buvo ne viena. Pasiėmęs „Lietuvos fauną“ – tokią pusiau mokslinę literatūrą – pradėjau skaityti būtent apie plėšriuosius paukščius, ir knyga mane be galo sudomino. Aišku, tuo metu negalvojau, kad tai bus kažkoks retas paukštis. Dabar manau, kad ten šimtu procentų buvo paukštvanagis, kuris ganėtinai dažnai lankosi prie lesyklų. Bet kokiu atveju tas paukštis mane labai įtraukė.

Iš pradžių skaičiau knygas, o paskui domėjausi informacija internete, atradau Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) grupę. Buvo tokie forumai internete, kur visos Lietuvos ornitologai diskutuodavo, dalindavosi naujienomis ir pan. Netrukau įsilieti į tą bendruomenę ir būti pastebėtas kitų šalies ornitologų. Jie, stebiuosi, kažkaip manimi pasitikėjo – pasiimdavo į įvairias išvykas, ekspedicijas šalyje.

Iš pradžių, nuo 18–19 metų, pradėjau savanoriauti LOD, o netrukus ir dirbti įvairiuose gamtosauginiuose projektuose, iniciatyvose. Nuo tos dienos paauglystėje visas mano gyvenimas ir laisvalaikis tapo paukščiai.

Paukščius ne tik stebite, bet ir bandote juos užfiksuoti fotoaparatu. Ar laukinės gamtos fotografija kelia iššūkių?

Iš tikrųjų fotografuoju tiek pat metų, kiek ir stebiu paukščius. Labai dėkoju savo tėveliams, kurie man dar būnant paaugliu nupirko pirmąjį fotoaparatą. Pradėjau fiksuoti paukščius, nes buvo sunku atpažinti, kas tai per paukštis, begalė jų pradedančiajam atrodo labai panašiai.

Tiesiog nusifotografuoji, grįžti namo, tada nuotrauką įsikeli į kompiuterį, siunti kolegoms. Fotografija man daugiau mažiau išliko kaip prioritetas, kaip ir buvo pradžioje. Iš esmės tai yra tam tikrų paukščių ir gamtos vaizdų dokumentavimas.

Dabar reikia daug nuotraukų naudoti visokioms iliustracijoms, knygoms, straipsniams ir pan. Nelaikau savęs menininku fotografu, daugiau fiksuoju moksliniais, dokumentikos tikslais.

Rudasis peslys
Rudasis peslys. Dalios Račkauskaitės nuotrauka
Plėšrioji medšarkė
Plėšrioji medšarkė. Dainiaus Špuko nuotrauka
Gulbė nebylė
Gulbė nebylė. Mariaus Karlono nuotrauka
Zylė
Ūsuotosios zylės patelė. Mariaus Karlono nuotrauka
Dirvinis vieversys
Dirvinis vieversys – vienas sparčiausiai nykstančių pievų paukščių. Samantos Glemžienės nuotrauka
Raudonkojis tulikas
Raudonkojis tulikas. Dalios Račkauskaitės nuotrauka
Kirų debesis
Kirų debesis Kintų tvenkiniuose. Dainiaus Špuko nuotrauka

Fotografuoju ganėtinai nemažai – per metus padarau gal keliasdešimt tūkstančių gamtos nuotraukų. Vis dėlto kiekvienas gamtos fotografas žino, kad iš tokio kiekio išsirenki vos keliasdešimt fotografijų, kurios tikrai pačiam patinka.

Laukinės gamtos fotografija tikrai kelia iššūkių – ne tik pačiam fotografui, bet kartais net ir gamtai. Iš tiesų dabar gamtos fotografija labai populiarėjanti, įtraukia daug žmonių, kurie neturi žinių apie gamtą, bet visi nori būti profesionaliais gamtos fotografais. Kartais netgi padaro žalos dėl gero kadro – eina per arti paukščių lizdų, juos išbaido, trikdo. Kartais būna svarbiau kadras, o ne gamtinė etika. Apie tai pastaruoju metu su gamtininkais kalbame nemažai

Apskritai kalbant, gerą kadrą, žinoma, visų pirma lemia atsitiktinumas, laimė, taip pat reikia darbo ir žinių. Atsitiktinai vaikščiodamas po gamtą retai kažką gero užfiksuosi, bet jeigu kryptingai ieškai, išmanai paukščio biologiją, ekologiją, etologiją, gyvenimo būdą, žinai, kur ieškoti, kaip jį nufotografuoti netrikdant, tada padarysi gerų kadrų. Tai reikalauja didelio pasiruošimo ir žinių.

Vieniems ornitologija gali pasirodyti romantiška profesija, kitiems – galbūt šiek tiek nuobodoka. Kaip atrodo ornitologo kasdienybė?

Negaliu sakyti, kad mūsų šalyje yra daug ornitologų, bet jų yra daug skirtingų. Vienos ornitologo kasdienybės nėra. Yra tokių ornitologų, kurie dirba saugomose teritorijose ir atlieka ganėtinai kompleksinį gamtos tyrimų darbą.

Yra tokių ornitologų, kurie visą gyvenimą paskiria vienai rūšiai, prie jos dirba ir tai visos neištiria, nes čia tiesiog neišsemiami klodai. Yra tokių, kurie užsiima darbu, tik ne moksliniais tikslais, atlieka įvairius monitoringus, tyrimus, kai kurie su vėjo jėgainėmis dirba, kad jos darytų kuo mažesnę žalą, tiria teritorijas ir pan.

Ventės ragas

Ventės ragas. Juliaus Kalinsko / „BNS Foto“ nuotrauka

Kitų, pavyzdžiui, žieduotojų – vėl kita darbo specifika. Treti tik tyrimus atlieka. Vienų darbas sezoninis, kitų – vykstantis ištisus metus. Tačiau vis vien išlieka tendencingumas – ornitologams pats aktyviausias yra pavasaris ir ruduo. Būtent pavasarį, dažniausiai nuo kovo mėnesio, kai prasideda paukščių migracija ir jie pradeda perėti, ornitologai miega mažai.

Kad ir kokios srities būtum ornitologas, paukščiai beveik visą laiką būna aktyviausi anksti ryte, kai kurie netgi naktį. Bemiegių naktų, gražių ankstyvų rytų tikrai prisižiūrime, o dienos, popietės kartais būna laisvesnės, skirtos poilsiui.

Lygiai taip pat ir vidurvasaris bei žiema yra tas laikas, kai gamtininkai ir ornitologai daugiau sėdi prie kompiuterių, rašo įvairias ataskaitas, publikacijas, knygas, suvedinėja savo duomenis, dirba su jais. Sezoniškumas ornitologams yra gana ryškus.

Ar Lietuvoje galime pasigirti didele paukščių įvairove? Ar visgi jų skaičius dėl žmonijos veiklos žalos sparčiai mažėja? Kaip įvertintumėte šiandienę aplinkosaugos situaciją šalyje?

Jeigu lygintume ES šalių kontekste, esame viena valstybių, turinčių daugiausia rūšių paukščių, biologinės įvairovės. Tačiau jeigu paimtume ne tik ES, tuomet mūsų situacija nėra tokia gera. Jeigu žiūrėtume, kas prieš maždaug 20–30 metų pasiekė tą dugną, tai Vakarų Europos šalys – čia pati prasčiausia situacija gamtininkams. Belgijoje, Olandijoje, Danijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje yra tragedija – čia išnaikinti ir vieversiai, ir pempės – visa gyvastis. Taip pat šios šalys nebeturi drugelių ir laumžirgių.

Kai į Lietuvą atskrenda užsieniečių, tenka dažnai su jais važinėti, rodyti paukščius, pasakoti apie gamtą, – jie, pamatę mums tokius įprastus paukščius kaip pempė ar vieversys, kartais apsiverkia, sako, kad su šiuo paukščiu vaikystėje augo, o dabar viskas išnykę, šie paukščiai jų šalyje nebesutinkami. Mes dar turim paukščių, bet džiūgauti tikrai nėra ko, nes sparnuočių nykimo mastai vyksta neapsakomu greičiu.

Marius Karlonas

Ornitologas Marius Karlonas. Andriaus Kundroto nuotrauka

Pas mus paukščiai gal išsilaikė todėl, kad ganėtinai vėlai įstojom į ES, ūkininkai gana vėlai perėmė vakarietiškas praktikas – didelius monokultūrų laukus, stambius cheminius ūkius. Visa tai daro žalą – dešimtys, šimtai ornitologų kiekvienais metais atlieka jos tyrimus atvirame Lietuvos kraštovaizdyje. Paskui tie duomenys būna analizuojami.

Užsieniečiai, pamatę mums tokius įprastus paukščius kaip pempė ar vieversys, kartais apsiverkia, sako, kad su šiuo paukščiu vaikystėje augo, o dabar viskas išnykę, šie paukščiai jų šalyje nebesutinkami.

Per 20 metų netekome apie 60 procentų agrarinio kraštovaizdžio paukščių – du trečdaliai išnyko per šį laikotarpį. Tai neapsakomi kiekiai. Prieš 20 metų beveik tris kartus daugiau paukščių buvo mūsų laukuose. Jeigu neklystu, per metus rūšių gausumas Lietuvoje sumažėja apie keturis procentus. Prieš 20 metų lauke girdėdavom dešimt vieversių, o dabar girdim tik tris.

Iš tikrųjų tendencijos yra labai prastos – nykimo intensyvumas tik didėja. Padėtis tragiška ne tik laukuose, atvirame kraštovaizdyje, tačiau ir dėl kirtimų miškuose, Baltijos jūros vandens užterštumo situacija smarkiai prastėja. Gerų tendencijų yra labai mažai – paukščiai sparčiai nyksta mūsų šalyje.

Kokie retai sutinkami paukščiai, kuriuos kada nors teko gyvai išvysti, jūsų atmintyje išliko ryškiausiai?

Ornitologams turbūt labiausiai įsirėžia į atmintį patys rečiausi paukščiai. Esu atradęs Lietuvoje naują paukščių rūšį – 2015 metais aptikau tundrinį sėjiką. Šis paukštis nesutinkamas Europoje, net ne kiekvienais metais atskrenda į Europą. Šalyje jį registravau pirmą sykį, ir po to karto dar niekas jo nėra stebėjęs Lietuvoje.

Tundrinis sėjikas

Tundrinis sėjikas. Wikipedia.org nuotrauka

O retų rūšių pasitaiko kasmet, kai po vieną kitą paukštį stebėjimo istorijoje jau fiksuota. Bet ne vien tik retenybės teikia džiaugsmą, nuostabą, smagu kažką naujo pamatyti.

Kai sutinki rūšį, kuri peri, kurios būklė gerėja, atrandi apsaugai kažkokią buveinę, tada su kiekviena diena nori vis labiau įprasminti savo darbą, kad tai teiktų ne tik malonumą, bet svarbiausia – ir naudą gamtai. Daugelis ilgiau paukščius stebinčių ornitologų vėliau stengiasi save realizuoti aplinkosaugoje, nes tų skaudulių, kurių matom kiekvieną dieną, yra labai daug.

Esate „Ornitostogų“ – ekskursijų gamtoje – įkūrėjas: su profesionaliais gamtos gidais visais metų laikais rengiate daugiau nei 30 skirtingų turų tiek po Lietuvą, tiek po kitas šalis. Gal galėtumėte papasakoti, kokias kryptis siūlote ornitologijos entuziastams? Kokios jūsų organizuojamos išvykos sulaukia daugiausia dėmesio?

Jau eina šešti „Ornitostogų“ metai, ir ne veltui jos atsirado. Mano nuomone, gamtosauginis švietimas yra svarbiausia gamtininko užduotis, nes jeigu parašysim kažkokią ataskaitą ir padėsim ją į stalčių, tai nieko tuo nepasieksim. Bendraudami su žmonėmis, šviesdami visuomenę, su ja kartu keliaudami į gamtą, galime ne tik kad auginti atsakingą ir gamtai jautrią žmonių dalį – ne vienas žmogus tampa profesionaliu gamtininku. Taip ir atsirado „Ornitostogų“ idėja.

Pradžioje turėjome 30, dabar jau turim daugiau kaip 40 turų Lietuvoje. Paskelbėm šio rudens didžiąją naujieną – tolimuosius turus į egzotines šalis. 2025 metais skrisim į Tanzaniją, Afriką, Kosta Riką, Centrinę Ameriką. Taip pat laukia Sakartvelo Kaukazo kalnai, Rumunijos Dunojaus delta, Graikija. Jau nekalbu apie artimas Baltijos šalis – šį rudenį vykstam į Estijos salą ir Latvijos šiaurinę dalį.

Lankome tokias teritorijas, kurios įdomios laukinės gamtos atžvilgiu. Stebime ne tik paukščius – nors jie pagrindinis mūsų orientyras, bet ir visus kitus gyvūnus. Pavyzdžiui, Afrikoje, Safaryje, stebime daugumą laukinių gyvūnų – liūtus, hipopotamus ir pan.

Nemuno delta

„Ornitostogų“ pamoka Nemuno deltoje. Gedimino Kuktos nuotrauka

Kalbant apie turus mūsų šalyje, kurių daugiausia organizuojame, tikrai turime ganėtinai pasklidusią geografiją per visą Lietuvą. Numeris vienas turai, kurie ne tik populiariausi, bet ir skambiausi, – žmonėms geriausiai žinomos teritorijos: Nemuno delta, kuri yra unikali visoje Europoje, praktiškai trys tokios laukinės deltos išlikusios. Taip pat Kuršių nerija, Žuvintas, Biržų giria, Rytų Lietuva, Dzūkija

Turus veda profesionalūs gamtininkai, mokslininkai, tyrinėtojai, kurie žino, kaip gamtą reikia stebėti jos netrikdant. Tai unikali galimybė žmonėms kartu su profesionaliais gamtininkais pakeliauti po gamtą. Anksčiau nieko panašaus nebuvo. Kadangi visas datas svetainėje skelbiame prieš metus, žmonės turi galimybę iš anksto susiplanuoti laiką, o gamtininkai – su jais pakeliauti, papasakoti apie mūsų Lietuvos gamtą.

Taip pat pernai atidarėm ornimokyklą. Šiais metais vėl kartosim, jau dvi grupes rinksim. 20 žmonių grupė su devyniais profesionaliais savo srities specialistais ornitologais metus savaitgaliais keliauja po šalį, mokosi ornitologijos.

Turim tokį tiesioginių transliacijų projektą: tiesiogiai transliuojam iš retų paukščių lizdų, pavyzdžiui, laplandinių pelėdų. Šiais metais turėjom penkias transliacijas, jas vykdėm su Aplinkos apsaugos agentūros leidimu, moksliniais tikslais kaupėm duomenis naujai rengiamai knygai.

Kaip jums atrodo, ar paukščių turizmas Lietuvoje populiarėja? Kokio amžiaus žmonės labiau domisi šia veikla?

Apskritai susidomėjimas paukščiais ganėtinai sparčiai populiarėja. Jeigu kalbėtume apie laiką, kai pradėjau, 2004–2005 metus, tuo metu faktiškai pažinojau visus Lietuvoje esančius paukščių stebėtojus. Paukščių stebėjimas kaip hobis praktiškai atsirado po 1990-ųjų. Buvo tokie du pradininkai užsieniečiai (vienas suomis, kitas – britas), kurie atvyko į Lietuvą gyventi. Jie pradėjo ornitologiją populiarinti savo laisvalaikiui.

Dažnai mokslininkai sako, kad paukščių stebėtojų skaičius ir šio hobio populiarumas yra tiesioginis šalies išsivystymo bei ekonominės gerovės indikatorius.

Žinom, kad paukščių stebėjimas – Vakarų pasaulio hobis. Jo sostinė – Didžioji Britanija, kur prieš šimtą metų paukščių stebėjimas atsirado kaip hobis. Tai iš esmės viso išsivysčiusio pasaulio užsiėmimas.

Dažnai mokslininkai sako, kad paukščių stebėtojų skaičius ir šio hobio populiarumas yra tiesioginis šalies išsivystymo bei ekonominės gerovės indikatorius. Didelis paukščių stebėtojų skaičius šalyje reiškia, kad žmonės gali kiekvieno cento neskaičiuoti ir neieškoti, kuris margarinas pigesnis, jie gali sau leisti išvykti į gamtą ne dėl naudos, pavyzdžiui, kaip grybaujant ar žvejojant, o dėl malonumo.

Marius Karlonas

Ornitologas Marius Karlonas. Vytauto Eigirdo nuotrauka

Kaip paukščių stebėtojas tu neparsineši nieko – tu realiai pailsi, atsipalaiduoji, pabėgi nuo rutinos. Tai yra šalies išprusimo ir išsivystymo lygio indikatorius.

Paukščių stebėjimas Lietuvoje pradėjo sparčiai populiarėti koronaviruso pandemijos laikotarpiu – jis turbūt davė didžiausią impulsą. Žmonės ėmė savarankiškai keliauti po gamtą, ją stebėti, atkreipti dėmesį į aplinką.

Paukščių stebėjimu domisi įvairi auditorija. Jaunimas, ypač iki paauglystės, tikrai labai dažnai įsitraukia ir susidomi paukščiais, bet didžioji dalis jų paauglystės metu, studijų metais dėl įvairių priežasčių pradingsta, pradeda rūpėti kiti dalykai.

„Ornitostogų“ keliautojai dažniausiai yra vidutinio amžiaus, bet tikrai prisijungia ir jaunų dvidešimtmečių, ir šeimų su vaikais, bet daugiausia turbūt asmenų nuo 30-ies.

Publikacija parengta pagal:

https://www.bernardinai.lt/ornitologas-m-karlonas-pauksciu-nykimo-mastai-lietuvoje-vyksta-neapsakomu-greiciu/