Isobel Koshiw, „The Guardian“, 2022 m. liepos 1 d.
Tūkstančiai neformalių bendruomenės grupių ir nevyriausybinių organizacijų teikia „beveik visą“ humanitarinę pagalbą karo pabėgėliams šalies viduje, tačiau iš didžiųjų tarptautinių humanitarinės pagalbos organizacijų gauna tik 0,24% Ukrainos vardu surinktų pinigų
Talina Žarikova pirmą kartą susitiko su žmonėmis, pabėgusiais nuo kovų Donbase, slėptuvėje netoli jos buto Dnipro mieste, kai tik prasidėjo invazija. Kurį laiką ji ir jos kaimynai priimdavo pabėgėlius savo butuose. Tačiau greitai atvyko daugiau žmonių, nei jie galėjo apgyvendinti. Tuomet Žarikova pradėjo rūpintis apleistos ligoninės, esančios priešais jos gyvenamąjį kvartalą, atnaujinimu.
Žarikova, jos kaimynai, kiti Dnipro gyventojai, bei tie, kurie pabėgo nuo kovų, ėmėsi renovuoti pastatą, kuris jau dešimtmetį stovėjo apleistas. Dabar įvairiuose įsteigtos prieglaudos kambariuose, žinomuose kaip „Geras meilėje“, gyvena 240 žmonių, ir jie sako, kad vietos atsirastų dar šimtui.
Prieglauda yra viena iš daugiau nei šešiasdešimties, kurias Dnipro gyventojai įsteigė evakuotiesiems. Kaip pirmasis santykinai saugus miestas už fronto linijos, Dnipro tapo Ukrainos pagalbos teikimo centru. Tūkstančiai miesto gyventojų dėl karo neteko darbo ir įsitraukė į savanorystę.
Kaip ir kiti Dnipro savanoriai, Žarikova sakė, kad finansinė našta yra didžiulė. “Miesto valdžia nepadėjo, todėl pirmą mėnesį juos visus maitinau savo pinigais. Mano vyras kovoja fronte, o aš išėmiau iš banko sąskaitos visus savo pinigus kiek tik turėjau”, – sakė buvusi viešbučio vadovė Žarikova.
Einamosios prieglaudos sąskaitos yra per 2 500 eurų per mėnesį. Kad tiek daug surinktų, savanoriai renka pinigus iš pažįstamų.. Vienas iš savanorių yra Ukrainos televizijos laidų vedėjas ir komikas Jefimas Konstantinovskis. Jis pasinaudojo savo „Instagram“ profiliu, kad surinktų pinigų iš draugų ir vietos verslo kompanijų naujai virtuvei ir vaikų žaidimų aikštelei įrengti. Tačiau kol kas naujoji virtuvė yra nenaudojama, nes dujos tapo per brangios.
Nuo vasario mėnesio su Ukraina susijusioms tarptautinėms humanitarinio reagavimo organizacijoms buvo paaukota per 2,5 milijardo eurų – tai yra daugiau, nei bet kuriai kitai šių metų krizei. Tačiau neseniai atliktoje „Humanitarinių rezultatų” apžvalgoje, skelbiama, kad apie 85 proc. surinktos paramos dabar priklauso tarptautinėms pagalbos organizacijoms, kurių reta kuri iš viso veikia Ukrainoje ir iki šiol nepanaudojo didžiosios dalies surinktų pinigų.
Ataskaitoje nustatyta, kad „neformalias“ Ukrainos savanorių grupes ir NVO, teikiančias „beveik visą“ humanitarinę pagalbą, kol kas pasiekė tik 0,24 proc. – arba 6,2 mln.
Tarptautinėms pagalbos organizacijoms invazija į Ukrainą tapo iššūkiu – tai šalis, kur pilietinė visuomenė yra aktyvi, o valstybės institucijos veikia kaip įprasta. Pagalbos veikloje aktyviai dalyvauja apie 2 000 Ukrainos NVO, iš kurių 1 700 užsiregistravo jau po Rusijos visa apimančios invazijos. Taip pat yra tūkstančiai neoficialių savanorių grupių, įprastai veikiančių savo bendruomenėse, skelbia „Humanitariniai rezultatai“.
Remiantis šia ataskaita, grynųjų pinigų pervedimas Ukrainos pagalbos iniciatyvoms turėtų būti akivaizdžiu pirmuoju žingsniu siekiant pasiekti tuos, kuriems pinigų labai reikia. Tačiau vietoj pinigų, pagal vidaus tvarką reikalaujama, kad gavėjai būtų išmokyti tam tikrų principų ir standartų. Pavyzdžiui, viena pinigus dalijanti organizacija reikalauja iš pareiškėjų pateikti išsamius auditus, kuriuos atlikti gali užtrukti tris mėnesius.
Ataskaitoje taip pat nustatyta, kad fizinės darbuotojų rizikos neįvertinimas bei planų force majore atveju stygius reiškia, kad, praėjus keturiems karo mėnesiams, tarptautinės organizacijos dar tik pradeda savo veiklą Ukrainoje, o jų veiklos apimtys tebėra ribotos. Nors reklaminėje tarptautinių paramos rinkimo organizacijų medžiagoje apie tai beveik neužsimenama.
„Mane labiausiai pribloškė tai, kad pirmieji gelbėtojai kreipėsi į rėmėjus, nepriklausančius humanitarinės pagalbos sektoriui… nes šie buvo operatyvesni”, – sakė Abby Stoddard, „Humanitariniai rezultatai“ įkūrėja ir viena iš ataskaitos autorių. Nors įprastai manoma, kad būtent humanitarinės pagalbos organizacijos sugeba reaguoti pirmosios.“
Ukrainos savanoriai įsijungė į veiklą neturėdami beveik jokios apsaugos ir mokymų ir ėmėsi pavojingo darbo priešakinėje fronto linijoje. Dnipro miesto sekmininkų bažnyčia, kurioje nuo kovo mėnesio apsistojo apie 12 000 žmonių, yra viena iš dešimties grupių, reguliariai vykstančių į fronto linijos rajonus evakuoti žmonių. Karo pradžioje sekmininkų bažnyčios savanoriai bandė dirbti netgi priešo okupuotoje teritorijoje.
„Pirmąją karo savaitę mūsų bažnyčios savanoriai bandė evakuoti žmones iš okupuotų teritorijų“, – sakė atsidavęs bažnyčios narys Volodymyras Rudolfas, kuris pirmasis nusprendė apgyvendinti evakuotuosius. „Bet tas „eksperimentas“ buvo sustabdytas beveik iš karto, kai praradome ryšį su mūsų savanoriais. Nuo to laiko mes iš jų nieko negirdėjome.“
Neformali 20 kaimynų grupė Sievierodonecke kovo pabaigoje gyventojams pradėjo dalinti maistą ir būtiniausias reikmenis, tačiau greitai suprato, kad reikia įkurti miesto maisto atsargų bazę. Pusė grupės persikėlė į Dnipro. Keliaujant autostrada, jie buvo apšaudomi.
Jevhen Dubovikov, vienas iš Sievierodonetsko savanorių, persikėlusių į Dnipro, sakė, kad rėmėjų parama baigėsi gegužės pradžioje. Paaštrėjus kovoms, jis prarado ryšį su savo grupės dalimi pasilikusia Sievierodonecke.
Dabar jis retkarčiais naudojasi savo furgonu kad nuvyktų į kitus priešakinių linijų miestus Donbase, kartais padedamas tarptautinės organizacijos „World Central Kitchen“, kuri veikia per vietinius savanorius ir yra viena iš labiausiai žinomų tarptautinių NVO Ukrainoje.
„Humanitarinių rezultatų“ autorių pristatomasis straipsnis atkreipia skaitytojų dėmesį į tai, kad Raudonasis Kryžius buvo įkurtas 1859 m. remiantis idėja sustiprinti pirmuosius į krizę reaguojančius asmenis, kurie įprastai yra kaimynai ir vietos organizacijos, tačiau dabar Raudonojo Kryžiaus organizacija žlugdo šias grupes.
Pristatomasis straipsnis taip pat atkreipia dėmesį į įtampą tarp tarptautinių pagalbos organizacijų, kurios siekia išlikti neutralios, kad galėtų pereiti per fronto liniją, ir į tai, kad daugelis Ukrainos organizacijų mano, jog parama Ukrainos kariuomenei, ginančiai savo šalį, yra būtina šioje humanitarinėje krizėje.
Neutralumo išlaikymas, pasak ataskaitos autorių, tikriausiai bus pagrindinis tarptautinių organizacijų veiklos principas.
Liudmila Čerkez, viena iš judraus, daugiaaukščio Dnipro savanorių centro, koordinuojančio šimtus projektų visame mieste, lyderių, sakė, kad jie „pradėjo nuo paramos kariuomenei, kad nebūtų pabėgėlių“, tačiau dabar jie teikia paramą kaip kariuomenei, taip ir pabėgėliams.
Vienas iš pavyzdžių yra populiari Ukrainos komikų grupė, žinoma pavadinimu „Gyvenk džipe“, įkūrė fondą tiekti įrangą kariuomenei rinkti lėšas iš savo 640 000 YouTube prenumeratorių.
Naudodamiesi žiūrovų aukomis, jie pirko viską, ko tik gali prireikti kareiviui, išskyrus sunkiąją techniką ir ginklus: nuo kojinių, batų, treniruoklių iki „Starlink“ sistemų ir daugiau nei tuzino netrukus Europoje uždraustų dyzelinių automobilių. Tada jie pristato daiktus kariams.
„Daiktai, kuriuos gauname, kartais yra tokie modernūs, kad kariai mums skambina ir klausia, kaip tai panaudoti“, – juokavo Illia Lutsenko, aktorius iš komikų grupės.
Kitas aktorius, Ruslan Khabibullin, parodė mums „Telegram“ pokalbių su kareiviais ir brigadomis įrašus. Kai kurie iš jų nustojo atsakinėti į žinutes. Khabibullin pakėlė vieną iš aukštųjų technologijų naktinio matymo priedų snaiperiams, kuris buvo skirtas kariui, kuris, deja žuvo. Dabar jis laukia, kol atsiras naujas kandidatas.
Aleksai, kuri leidžia savanorių grupei naudotis jos buvusio kosmetikos tinklo biuro patalpomis, savanorystė kartais tampa nepakeliama. Ji ėmėsi tvarkyti karių prašymus, kurių skaičius, pasak jos, vienu metu gali siekti iki 300. „Aš nustojau bendrauti [su kareiviais] telefonu po to, kai vienas iš jų, kuriam gavome įrangą, mirė“, – sakė Aleksa, „man tai pasidarė nepakeliama.“
Išvertė ir parengė Julius Norvila