Naujoje pasaulinės vandens ekonomikos komisijos ataskaitoje teigiama, kad jei nebus imtasi skubių veiksmų dėl gėlo vandens sąnaudų, per ateinančius 25-erius metus nukentės daugiau nei pusė maisto pramonės. Jau dabar pusė pasaulio gyventojų susiduria su vandens trūkumu ir šis skaičius tik didės dėl pagreitį įgavusios klimato kaitos. LRT kalbintų ekspertų teigimu, nors Europa nėra tarp labiausiai pažeidžiamų regionų, gėlo vandens trūkumą pajusime ir mes.
Šių metų liepos mėnesį vidutinė temperatūra pasaulyje pagerino istorinius rekordus ir pasiekė precedento neturintį lygį – 17,16 °C. Pasauliui sparčiai šylant, klimato krizės pasekmių buvo galima išvysti visuose pasaulio kampeliuose – nuo vidurio Europą užklupusių 100 metų nematytų potvynių iki Floridos pakrantę nusiaubusio uragano „Milton“.
Vandens sistemos patiria „precedento neturintį stresą“, todėl iki dešimtmečio pabaigos gėlo vandens paklausa pasauliniu mastu 40 proc. viršys pasiūlą.
Tačiau ekstremalūs orų reiškiniai – dar ne viskas. Spalio mėnesį paskelbtoje Pasaulinės vandens ekonomikos komisijos ataskaitoje teigiama, kad vandens sistemos patiria „precedento neturintį stresą“, todėl iki dešimtmečio pabaigos gėlo vandens paklausa pasauliniu mastu 40 proc. viršys pasiūlą.
Palydoviniai duomenys rodo, jog tiek pasaulyje, tiek Europoje jau ne vieną dešimtmetį mažėja gėlo vandens. Viena iš šį procesą skatinančių priežasčių – klimato krizė.
„Pavyzdžiui, dėl sausros Prancūzijoje esanti Luaros upė tiek nusėdo, jog atsidengė akmuo, kurio niekas nematė 300 metų“, – pasakoja Kauno technologijos universiteto (KTU) Aplinkos inžinerijos instituto direktorė dr. Žaneta Stasiškienė.
Kur dingo vanduo?
Ataskaitoje pabrėžiama, kad vyriausybės ir ekspertai smarkiai nuvertino vandens paklausą. Nors kiekvieno žmogaus sveikatai ir higienai užtikrinti reikia 50–100 litrų vandens per dieną, įtraukus orias gyvenimo sąlygas ir tinkamą maitinimąsi, šis skaičius išauga iki 4000 litrų.
Gėlas vanduo pasaulyje sudaro tik 2,5 proc.
Ž. Stasiškienė
„Gėlas vanduo pasaulyje sudaro tik 2,5 proc. Vandens iš esmės Žemė turi, klausimas – kokio vandens trūksta“, – pabrėžia Ž. Stasiškienė.
Anot Vilniaus universiteto hidrologo doc. Gintaro Valiuškevičiaus, mažėja lengvai pasiekiamo ir naudoti tinkamo vandens ištekliai, todėl tenka ieškoti vis naujų būdų, kaip jo išgauti.
„Be to, vanduo vis labiau netolygiai pasiskirsto laiko ir erdvės atžvilgiu – ilgėja sausringi laikotarpiai, dėl kurių ypač nukenčia laistomąja žemdirbyste užsiimantys regionai, dalyje šalių buvę lengviau pasiekiamo vandens ištekliai yra išnaudoti ir nebespėja atsikurti“, – problemas įvardija mokslininkas.
Mokslininkų teigimu, didėjantį gėlo vandens trūkumą lemia kelios priežastys – spartus gyventojų skaičiaus augimas, per didelis ir netvarus vandens naudojimas, vandens tarša ir klimato kaita.
Kai dantis valydamasis vandenį paleidžia vienas žmogus, atrodo nedaug, bet kai paleidžia 8 milijardai žmonių, tai visai kas kita.
Ž. Stasiškienė
„Natūraliai didėja vandens poreikis, bet ne tik žmonėms vartoti, bet ir mums reikalingoms paslaugoms – žemės ūkiui, pramonei. Kodėl sako, kad reikia būti vegetarais – mėsa yra antrinis maistas. Gyvulys ėda augalus, grūdus, kitas kultūras, kurios yra užaugintos su vandeniu, ir pats dar geria. Pavyzdžiui, mėsainiui pagaminti reikia 2500 litrų vandens, o kepsniui – 5000 litrų, – pasakoja Ž. Stasiškienė. – Kita pusė – kaip mes tą vandenį naudojam? Atsukam, paleidžiam, pajuokausiu – kai dantis valydamasis vandenį paleidžia vienas žmogus, atrodo nedaug, bet kai paleidžia 8 milijardai žmonių, tai visai kas kita.“
Didelę įtaką turi ir klimato kaitos procesai. Štai dėl augančios temperatūros vis daugiau vandens išgaruoja ir negrįžta į pirminius šaltinius.
„Apskaičiuota, kad besivystančiose šalyse didžioji dalis žemės ūkyje naudojamo vandens išgaruoja arba įsifiltruoja į gilesnius sluoksnius taip ir nepasiekę drėkinamų laukų. Klimato kaita labiausiai prisideda prie netolygaus vandens išteklių pasiskirstymo per metus: didelė jo dalis nubėga per trumpai trunkančius potvynius, po kurių prasidedančios sausros trunka vis ilgiau“, – pasakoja G. Valiuškevičius.
Nors atrodo, kad vandens rezervuarus alinti gali tik stiprėjančios sausros, iš tiesų vandens kokybei įtakos turi ir kiti klimato kaitos veiksniai, pavyzdžiui, stiprėjančios liūtys.
„Turime priešingą reiškinį, kai liūtys ir potvyniai nusiaubia ir sugadina vandens kokybę. Kai vienu metu iškrenta didelis vandens kiekis, tai yra stichinė nelaimė, nes griaunama infrastruktūra“, – pabrėžia Ž. Stasiškienė.
Kils vandens kainos, didės migracija
Ataskaitoje įvardijama, jog pirmiausia dėl vandens stygiaus nukentės Pietų Azijos, Vidurio Rytų, Sahelio ir Šiaurės Afrikos regionai.
„Europoje situacija aiškiai blogėja pietinėje žemyno dalyje, kur pastaruoju metu vis dažnesni ilgi sausringi laikotarpiai“, – pabrėžia G. Valiuškevičius.
Kai kurie regionai, ypač tie, kurie jau šiuo metu jaučia tinkamos kokybės vandens stygių, ateityje vandens gali turėti dar mažiau arba beveik jo nebeturėti.
G. Valiuškevičius
Labiausiai pasisekė Šiaurės Europos šalims. Tuo metu Rytų Europoje pastebimas susiskaldymas.
„Norvegai, švedai, suomiai panikos turbūt niekada nekels. Jeigu einame arčiau pusiaujo, tai prancūzai, italai buvo visiškai šokiruoti, kai vasarą reikėjo apriboti vandens vartojimą, – tai panika“, – pasakoja Ž. Stasiškienė.
Anot hidrologo, scenarijus, jog visoje planetoje neliks gėlo vandens, nėra realus. Tačiau tai nereiškia, jog galime atsipūsti. Kol vieni regionai pajus tiesioginį vandens trūkumą, kitus pasaulio kampelius ši problema palies per ekonominius ir socialinius aspektus.
„Kai kurie regionai, ypač tie, kurie jau šiuo metu jaučia tinkamos kokybės vandens stygių, ateityje vandens gali turėti dar mažiau arba beveik jo nebeturėti“, – teigia pašnekovas.
Politikės ir tvarumo ekspertės Ievos Budraitės teigimu, vandens stygius neabejotinai paveiks ir vandens kainas.
„Vandens tiekėjams teks investuoti į brangesnius gėlo vandens valymo ir tiekimo būdus (pvz., vandens gavybą iš giluminių gręžinių, jūros vandens gėlinimą). Tai gali padidinti vandens kainas tiek buitinėms reikmėms, tiek pramonei ir žemės ūkiui. Skurdžiau gyvenančios visuomenės grupės bus ypač pažeidžiamos dėl tokių kainų kilimo“, – pasakoja pašnekovė.
Žemės ūkis yra vienas didžiausių vandens vartotojų pasaulyje, sunaudojantis apie 70 proc. gėlo vandens. Taigi, pakilti gali ir maisto kainos
„Mažės galimybės laistyti pasėlius, o tai lems prastesnį derlių ir maisto trūkumą, ypač sausringose pasaulio dalyse. Toks žemės ūkio produktyvumo kritimas gali tiesiogiai paveikti maisto kainas, didindamas infliaciją ir maisto saugumo problemas globaliu mastu“, – pabrėžia I. Budraitė.
Vandens normavimo pavyzdžių jau galime išvysti Pietų Europoje – sausringais vasaros periodais atsiranda draudimų laistyti vejas, pildyti lauko baseinus.
„Tačiau jei vandens trūkumas bus labai didelis, nustatytos normos gali nebepadėti: jau šiuo metu beveik 1/3 planetos gyventojų negauna reikiamo kiekio vandens, būtino elementariems poreikiams užtikrinti“, – pastebi G. Valiuškevičius.
I. Budraitė taip pat pastebi, kad griežtas vandens kvotavimas gali sukelti tarpvalstybinių konfliktų.
„Tokiais atvejais vanduo tampa prabangos preke. O tai žymi, kad vandens ištekliai gali tapti konfliktų šaltiniu, ypač tose vietose, kur vandens šaltiniai kertasi su valstybės sienomis (pvz., tarp Egipto ir Etiopijos dėl Nilo). Vandens trūkumas gali paaštrinti geopolitinę įtampą, skatindamas valstybes kariauti dėl prieigos prie vandens šaltinių“, – pasakoja pašnekovė.
Kalbant apie politinius aspektus, pašnekovai sutinka, jog nebus išvengta ir klimato pabėgėlių.
„Kai vandens ištekliai išsenka, tam tikrų regionų gyventojai gali būti priversti migruoti į kitas vietas, kur vandens yra daugiau. Tokie klimato pabėgėliai gali pridėti spaudimo valstybėms, kurios jau kovoja su savo išteklių valdymu“, – apibendrina I. Budraitė.
Lietuvai itin pasisekė
Vis dėlto, Lietuva pasauliniame kontekste maloniai išsiskiria – šiuo metu giluminiuose sluoksniuose slūgsančio požeminio vandens, tinkamo stambių vandenviečių eksploatavimui, išteklių kiekis viršija suvartojamo vandens kiekį beveik 5 kartus.
Lietuva pasižymi išskirtinėmis sąlygomis, palyginti su daugeliu pasaulio regionų (ir net gretimų šalių): beveik visas geriamasis vanduo mūsų šalyje gaunamas iš požeminio vandens klodų.
G. Valiuškevičius
„Lietuva pasižymi išskirtinėmis sąlygomis, palyginti su daugeliu pasaulio regionų (ir net gretimų šalių): beveik visas geriamasis vanduo mūsų šalyje gaunamas iš požeminio vandens klodų. Kol kas Lietuvoje esančių vandens išteklių visiškai pakanka, kad visi gyventojai būtų aprūpinti reikiamos kokybės vandeniu“, – ramina G. Valiuškevičius.
Centralizuotoms vandentiekio sistemoms vandenį tiekiančios vandenvietės paprastai yra maitinamos iš giliai slūgsančio požeminio vandens sluoksnių, todėl daugumoje jų vanduo įprastai yra labai švarus. Tačiau egzistuoja šuliniuose esančio vandens kokybės problema.
„Didelė dalis gruntinio vandens – ypač tankiau apgyvendintuose arba intensyvia žemdirbyste išsiskiriančiuose rajonuose – gana smarkiai užteršta nitratais. Tyrimai rodo, kad nitratų kiekis viršija nustatytas ribines normas maždaug 2/3 Lietuvos šulinių vandenyje“, – pabrėžia mokslininkas.
Nepaisant to, Lietuvoje situacija tokia gera, kad ateityje galėtume apsvarstyti vandens eksportą.
„Prieš gerą dešimtmetį pas mus į universitetą buvo atvykę kolegos iš Dubajaus, pasivaikščiojo po Kauną ir pasakė, kad mes turime tokį turtą, jog jie dabar gyvena iš naftos, o mes gyvensime iš gruntinio vandens“, – juokauja KTU mokslininkė Žaneta Stasiškienė.
Trūksta koordinuotų tarpvalstybinių sprendimų
Tarp vandens krizės sprendimo būdų pašnekovai įvardija klimato kaitos procesų švelninimą, vandens gavybos naudojimo ir nuotekų technologijų pertvarkymą bei jūros vandens gėlinimą.
„Pirmiausia reikia pertvarkyti žemės ūkyje sunaudojamo vandens eksploatavimo sistemą – diegti purkštukus, lašelines laistymo sistemas, tai leistų sutaupyti iki 80–90 proc. šiuo metu šiame sektoriuje sunaudojamo vandens. Taip pat turėtų keistis ir vandens gavimas: kai kurie rajonai galimai imsis gėlinti jūros vandenį, kitur reikėtų stengtis diegti daugkartinio naudojimo sistemas – perfiltruojant nuotekas ir bent dalį jose esančio vandens panaudojant pramonei, žemės ūkiui ir kitoms reikmėms“, – pasakoja G. Valiuškevičius.
Nepaisant to, kad pasaulinės vandens sistemos yra tarpusavyje susijusios, nėra pasaulinių vandens valdymo struktūrų. Per pastaruosius 50 metų Jungtinės Tautos surengė vieną vandens konferenciją ir tik praėjusį mėnesį paskyrė specialųjį pasiuntinį vandens klausimais.
„Daugelyje pasaulio šalių vandens valdymas nepakankamai koordinuotas, o tarptautinis bendradarbiavimas dažnai nepakankamas, kad būtų veiksmingai tvarkomi ir dalijami vandens ištekliai tarp valstybių“, – teigia I. Budraitė.
„Taip pat galioja Geriamojo vandens direktyva, kuria siekiama užtikrinti geriamojo vandens saugumą ir prieinamumą visiems ES piliečiams: gerinti vandens infrastruktūrą, įskaitant vandens taupymo priemones ir taršos mažinimą, ir atsižvelgti į klimato kaitos keliamus iššūkius“, – pasakoja politikė Ieva Budraitė ES skatina inovacijas ir efektyvų vandens naudojimą žemės ūkyje per programas Europos žemės ūkio fonde kaimo plėtrai, o Europos Komisija remia mokslinius tyrimus ir inovacijas vandens išteklių srityje per tokias programas kaip „Horizontas 2″
p.s. parengta pagal lrt.lt publikaciją
Labai stipru, kai nuo mažens vaikai ugdomi jautrumui visuotiniams pasaulio iššūkiams ir raginami telkti resursus vystomajam bendradarbiavimui. Ta proga spalio 20 d. visose Lietuvos parapijose buvo renkamos aukos besivystančių šalių bendruomenių poreikiams- mokykloms, ligoninėms, socialinės pagalbos iniciatyvoms…. Vien mano parapijoje tą sekmadienį buvo paaukota apie 5000 eurų šiems tikslams. Telieka tik įsivaizduoti kokios sumos surenkamos per visą Lietuvą! Didelis dėkui Misijų Tarnybai, kuri jautrina lietuvius dalinimuisi ir atvirumui besivystančių šalių gyventojų iššūkiams spręsti. Maža to,- rūpinasi, kad jauni žmonės per savo savanorystes pažintų kitoniškumą ir tarnystės kitam dvasią (pvz. per Savanorystės misijų korpusą).
Anano į Lietuvą atvyko būti Europos solidarumo korpuso savanore 2023 rudenį. Ji apsisprendė dėti pastangas ugdyti save, kad ateityje galėtų tapti mokytoja, siūlančią vaikams kritiniu mąstymu paremtą ugdymą.
Smulkios gamintojų organizacijos 36 procentus savo Fairtrade Premium investavo į gamybos ir ūkininkavimo praktikos tobulinimą, pavyzdžiui, perdirbimo gamyklų ir sandėlių statybą, taip pat nariams ūkio medžiagų pirkimą. Dar 23 procentai buvo išleisti finansinėms išmokoms ūkininkams – tiesioginėms išmokoms pajamoms papildyti, ar kredito paslaugoms. Tuo tarpu „Fairtrade“ sertifikuotų plantacijų darbuotojai 75 procentus savo „Premium“ skyrė socialinėms investicijoms, įskaitant švietimą ir būstą. Dar 15 procentų buvo investuota į finansines išmokas darbuotojams ir jų šeimoms.
ODA … missing the mark (again): Preliminary 2023 figures show EU aid keeps failing human development and equality