Spalio 1 d. švenčiama kavos diena (ypač Fairtrade kavos:)), o spalis ,- Fairtrade mėnuo. Ta proga pristatome Fairtrade kavos entuziastų balsą:
Listen up Fairtrade coffee enthusiasts
Happy International Coffee Day 2024!
This year Fairtrade is celebrating the diversity, quality, and passion for coffee, but we are also raising awareness of the challenges coffee farmers are facing in today’s environment.
Fairtrade’s Monika Firl, Senior Advisor, Coffee, was a guest on the Daily Coffee Pro Podcast by Map It Forward hosted by Lee Safar. The two talked openly the difficulties coffee farmers are dealing with when it comes to climate change and the new regulatory landscape, as well as Fairtrade and its mission and the challenges it faces as an organisation.
In this episode, Monika talked about Fairtrade’s early beginnings and how the organisation has grown into what it is today – a global organisation representing two million farmers, yes two million, with three producer networks and 19 national Fairtrade offices around the world.
Monika discussed Fairtrade’s decision-making process and contrary to what people unfamiliar with Fairtrade may know, it’s not one person but a “complex web of people and voices” who interact, discuss, and make decisions together democratically.
Did you know? Fairtrade producers have 50 percent of the vote during our annual General Assembly, and farmers and workers are also consulted with and are co-creators when it comes to updates to Standards and policies.
The misconceptions about Fairtrade were explored in this episode. Asked directly if Fairtrade farmers were truly getting a good deal, Monika explained that producer organisations understand the difference between profit and loss, and they believe in the Fairtrade certification because they see the benefits.
This includes the Fairtrade Minimum Price (FMP), Living Income Reference Prices, and the Fairtrade Premium. Plus, Fairtrade standards that require decent working conditions and prohibit discrimination, forced labour, and child labour.
Did you know? Fairtrade is working on a coffee dashboard, one of its latest digital tools to provide information about producers and origins, services and programmes, as well as living wages and climate adaptation.
Fairtrade is not a saviour is what Monika made clear during this episode. She explained that there is sentiment in the coffee industry that if something is wrong Fairtrade should fix it. She said Fairtrade works tirelessly to be “champion for farmers rights, but we don’t have a magic wand.”
Moreover, she added that stakeholders in the coffee industry must work together and get back to basics to ensure that coffee farmers are given a fair deal to support themselves and keep the industry afloat.
Did you know? The Fairtrade structure facilitates collaboration thanks to the national Fairtrade offices, producer countries organised under the producer networks, and topical working groups who all come together to navigate the many challenges that farmers face.
Monika went deep into combo contracts during this episode. She explained that combo contracts are not new, and, in fact, are indicative of the imbalance of power between traders and producers. “This is not a blind spot for Fairtrade, it is something we grapple with and are working to come up with solutions that do no harm as well,” she said.
Furthermore, it’s about shifting the mindset from extractive to collaborative contracting, she said. Adding: “We don’t want to be pushing clients away from producer organisations who still see a benefit of developing a relationship with a certain company.”
Did you know? Transparency and traceability are a core process of the Fairtrade, and that while it takes time and more effort to operate in ways that benefit people and planet, it’s worth it.
This episode focused on Fairtrade’s role in the current coffee crisis. “The solution is simple…we need to bring producer voices into the conversation, in the decision-making processes, and at the earliest opportunity,” Monika said. She explained that Fairtrade’s strength is having “ears and eyes on the ground” who are living the situation and providing us with up-to-date information.
The episode also include a discussion about new regulations, such as EU Deforestation Regulation (EUDR), and the difficulties that Fairtrade’s small-scale coffee farmers are facing.
Did you know? According to a new study, Fairtrade coffee farmers are better positioned to protect forests and meet the EUDR requirements thanks to their compliance with the Fairtrade Standards that guide them to implement key forest protection measures and align with the requirements of the EUDR.
Learn more by listening to the entire episodes of the DailyCoffee Pro Podcast on the links above wherever you get your podcasts.
Per 20 metų netekome apie 60 procentų agrarinio kraštovaizdžio paukščių – du trečdaliai išnyko per šį laikotarpį. Tai neapsakomi kiekiai. Prieš 20 metų beveik tris kartus daugiau paukščių buvo mūsų laukuose“, – apie liūdinančias aplinkosaugos tendencijas Lietuvoje pasakoja ornitologas, gamtos gidas, aštuonių knygų apie paukščius autorius, „Ornitostogų“ įkūrėjas MARIUS KARLONAS.
Pasak jo, aplinkosaugos situacija šalyje yra tragiška ir nepaliauja prastėti. Nepaisant to, kad Europos Sąjungos (ES) mastu Lietuva dar neatrodo taip blogai kaip daugelis Vakarų Europos šalių, visgi padėtis mūsų valstybėje metams bėgant darosi vis rimtesnė ir kelia nemažai susirūpinimo, pabrėžia pašnekovas.
Su ornitologu M. Karlonu dienraštis „Bernardinai.lt“ ne tik pasikalbėjo apie gamtosaugos skaudulius, bet ir aptarė jo kelią renkantis ornitologijos duoną bei organizuojant „Ornitostogas“ – gamtos stebėjimo turus.
Kada ir kaip susidomėjote paukščių stebėjimu? Kaip atrodė jūsų kelias į ornitologiją?
Kelias į ornitologiją ne iš karto atėjo į mano gyvenimą. Vietovėje, kur aš augau – tai toks Jonavos rajono miškų apsuptyje esantis kaimelis pavadinimu Didysis Raistas, laukinės gamtos apsuptyje esanti gyvenvietė, – nelabai buvo vaikų, tai mano žaidimų aikštelė visą laiką buvo pelkynai ir miškai aplink namus.
Gamta visą laiką buvo arti manęs ir nuo vaikystės traukė: į namus tempiau ir visokias gyvates, ir driežus, ir peles, ir visa kita. Bet konkrečiai paukščiai į mano gyvenimą atėjo per vieną akimirką. Kai buvau paauglys, maždaug 14-os metų, tėvai įrengė lesyklą prie namų. Nors tada paukščiai nelabai mane domino, bet sėdėdamas vieną rudens popietę prie lango pamačiau, kaip nuo kaimynų pusės kažkas labai dideliu greičiu atskrenda tos lesyklos link. Tuo metu nesupratau, kas priskrido prie jos, atakavo zyles ir nesėkmingai nieko nepagavęs nuskrido. Tą akimirką taip susidomėjau, kas ten galėjo būti, kad pradėjau vartyti visas namuose buvusias knygas apie gamtą, paukščius.
Ornitologas Marius Karlonas. Andriaus Kundroto nuotrauka
Kadangi tėtis buvo miškininkas, tų knygų buvo ne viena. Pasiėmęs „Lietuvos fauną“ – tokią pusiau mokslinę literatūrą – pradėjau skaityti būtent apie plėšriuosius paukščius, ir knyga mane be galo sudomino. Aišku, tuo metu negalvojau, kad tai bus kažkoks retas paukštis. Dabar manau, kad ten šimtu procentų buvo paukštvanagis, kuris ganėtinai dažnai lankosi prie lesyklų. Bet kokiu atveju tas paukštis mane labai įtraukė.
Iš pradžių skaičiau knygas, o paskui domėjausi informacija internete, atradau Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) grupę. Buvo tokie forumai internete, kur visos Lietuvos ornitologai diskutuodavo, dalindavosi naujienomis ir pan. Netrukau įsilieti į tą bendruomenę ir būti pastebėtas kitų šalies ornitologų. Jie, stebiuosi, kažkaip manimi pasitikėjo – pasiimdavo į įvairias išvykas, ekspedicijas šalyje.
Iš pradžių, nuo 18–19 metų, pradėjau savanoriauti LOD, o netrukus ir dirbti įvairiuose gamtosauginiuose projektuose, iniciatyvose. Nuo tos dienos paauglystėje visas mano gyvenimas ir laisvalaikis tapo paukščiai.
Paukščius ne tik stebite, bet ir bandote juos užfiksuoti fotoaparatu. Ar laukinės gamtos fotografija kelia iššūkių?
Iš tikrųjų fotografuoju tiek pat metų, kiek ir stebiu paukščius. Labai dėkoju savo tėveliams, kurie man dar būnant paaugliu nupirko pirmąjį fotoaparatą. Pradėjau fiksuoti paukščius, nes buvo sunku atpažinti, kas tai per paukštis, begalė jų pradedančiajam atrodo labai panašiai.
Tiesiog nusifotografuoji, grįžti namo, tada nuotrauką įsikeli į kompiuterį, siunti kolegoms. Fotografija man daugiau mažiau išliko kaip prioritetas, kaip ir buvo pradžioje. Iš esmės tai yra tam tikrų paukščių ir gamtos vaizdų dokumentavimas.
Dabar reikia daug nuotraukų naudoti visokioms iliustracijoms, knygoms, straipsniams ir pan. Nelaikau savęs menininku fotografu, daugiau fiksuoju moksliniais, dokumentikos tikslais.
Fotografuoju ganėtinai nemažai – per metus padarau gal keliasdešimt tūkstančių gamtos nuotraukų. Vis dėlto kiekvienas gamtos fotografas žino, kad iš tokio kiekio išsirenki vos keliasdešimt fotografijų, kurios tikrai pačiam patinka.
Laukinės gamtos fotografija tikrai kelia iššūkių – ne tik pačiam fotografui, bet kartais net ir gamtai. Iš tiesų dabar gamtos fotografija labai populiarėjanti, įtraukia daug žmonių, kurie neturi žinių apie gamtą, bet visi nori būti profesionaliais gamtos fotografais. Kartais netgi padaro žalos dėl gero kadro – eina per arti paukščių lizdų, juos išbaido, trikdo. Kartais būna svarbiau kadras, o ne gamtinė etika. Apie tai pastaruoju metu su gamtininkais kalbame nemažai
Apskritai kalbant, gerą kadrą, žinoma, visų pirma lemia atsitiktinumas, laimė, taip pat reikia darbo ir žinių. Atsitiktinai vaikščiodamas po gamtą retai kažką gero užfiksuosi, bet jeigu kryptingai ieškai, išmanai paukščio biologiją, ekologiją, etologiją, gyvenimo būdą, žinai, kur ieškoti, kaip jį nufotografuoti netrikdant, tada padarysi gerų kadrų. Tai reikalauja didelio pasiruošimo ir žinių.
Vieniems ornitologija gali pasirodyti romantiška profesija, kitiems – galbūt šiek tiek nuobodoka. Kaip atrodo ornitologo kasdienybė?
Negaliu sakyti, kad mūsų šalyje yra daug ornitologų, bet jų yra daug skirtingų. Vienos ornitologo kasdienybės nėra. Yra tokių ornitologų, kurie dirba saugomose teritorijose ir atlieka ganėtinai kompleksinį gamtos tyrimų darbą.
Yra tokių ornitologų, kurie visą gyvenimą paskiria vienai rūšiai, prie jos dirba ir tai visos neištiria, nes čia tiesiog neišsemiami klodai. Yra tokių, kurie užsiima darbu, tik ne moksliniais tikslais, atlieka įvairius monitoringus, tyrimus, kai kurie su vėjo jėgainėmis dirba, kad jos darytų kuo mažesnę žalą, tiria teritorijas ir pan.
Kitų, pavyzdžiui, žieduotojų – vėl kita darbo specifika. Treti tik tyrimus atlieka. Vienų darbas sezoninis, kitų – vykstantis ištisus metus. Tačiau vis vien išlieka tendencingumas – ornitologams pats aktyviausias yra pavasaris ir ruduo. Būtent pavasarį, dažniausiai nuo kovo mėnesio, kai prasideda paukščių migracija ir jie pradeda perėti, ornitologai miega mažai.
Kad ir kokios srities būtum ornitologas, paukščiai beveik visą laiką būna aktyviausi anksti ryte, kai kurie netgi naktį. Bemiegių naktų, gražių ankstyvų rytų tikrai prisižiūrime, o dienos, popietės kartais būna laisvesnės, skirtos poilsiui.
Lygiai taip pat ir vidurvasaris bei žiema yra tas laikas, kai gamtininkai ir ornitologai daugiau sėdi prie kompiuterių, rašo įvairias ataskaitas, publikacijas, knygas, suvedinėja savo duomenis, dirba su jais. Sezoniškumas ornitologams yra gana ryškus.
Ar Lietuvoje galime pasigirti didele paukščių įvairove? Ar visgi jų skaičius dėl žmonijos veiklos žalos sparčiai mažėja? Kaip įvertintumėte šiandienę aplinkosaugos situaciją šalyje?
Jeigu lygintume ES šalių kontekste, esame viena valstybių, turinčių daugiausia rūšių paukščių, biologinės įvairovės. Tačiau jeigu paimtume ne tik ES, tuomet mūsų situacija nėra tokia gera. Jeigu žiūrėtume, kas prieš maždaug 20–30 metų pasiekė tą dugną, tai Vakarų Europos šalys – čia pati prasčiausia situacija gamtininkams. Belgijoje, Olandijoje, Danijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje yra tragedija – čia išnaikinti ir vieversiai, ir pempės – visa gyvastis. Taip pat šios šalys nebeturi drugelių ir laumžirgių.
Kai į Lietuvą atskrenda užsieniečių, tenka dažnai su jais važinėti, rodyti paukščius, pasakoti apie gamtą, – jie, pamatę mums tokius įprastus paukščius kaip pempė ar vieversys, kartais apsiverkia, sako, kad su šiuo paukščiu vaikystėje augo, o dabar viskas išnykę, šie paukščiai jų šalyje nebesutinkami. Mes dar turim paukščių, bet džiūgauti tikrai nėra ko, nes sparnuočių nykimo mastai vyksta neapsakomu greičiu.
Ornitologas Marius Karlonas. Andriaus Kundroto nuotrauka
Pas mus paukščiai gal išsilaikė todėl, kad ganėtinai vėlai įstojom į ES, ūkininkai gana vėlai perėmė vakarietiškas praktikas – didelius monokultūrų laukus, stambius cheminius ūkius. Visa tai daro žalą – dešimtys, šimtai ornitologų kiekvienais metais atlieka jos tyrimus atvirame Lietuvos kraštovaizdyje. Paskui tie duomenys būna analizuojami.
Užsieniečiai, pamatę mums tokius įprastus paukščius kaip pempė ar vieversys, kartais apsiverkia, sako, kad su šiuo paukščiu vaikystėje augo, o dabar viskas išnykę, šie paukščiai jų šalyje nebesutinkami.
Per 20 metų netekome apie 60 procentų agrarinio kraštovaizdžio paukščių – du trečdaliai išnyko per šį laikotarpį. Tai neapsakomi kiekiai. Prieš 20 metų beveik tris kartus daugiau paukščių buvo mūsų laukuose. Jeigu neklystu, per metus rūšių gausumas Lietuvoje sumažėja apie keturis procentus. Prieš 20 metų lauke girdėdavom dešimt vieversių, o dabar girdim tik tris.
Iš tikrųjų tendencijos yra labai prastos – nykimo intensyvumas tik didėja. Padėtis tragiška ne tik laukuose, atvirame kraštovaizdyje, tačiau ir dėl kirtimų miškuose, Baltijos jūros vandens užterštumo situacija smarkiai prastėja. Gerų tendencijų yra labai mažai – paukščiai sparčiai nyksta mūsų šalyje.
Kokie retai sutinkami paukščiai, kuriuos kada nors teko gyvai išvysti, jūsų atmintyje išliko ryškiausiai?
Ornitologams turbūt labiausiai įsirėžia į atmintį patys rečiausi paukščiai. Esu atradęs Lietuvoje naują paukščių rūšį – 2015 metais aptikau tundrinį sėjiką. Šis paukštis nesutinkamas Europoje, net ne kiekvienais metais atskrenda į Europą. Šalyje jį registravau pirmą sykį, ir po to karto dar niekas jo nėra stebėjęs Lietuvoje.
Tundrinis sėjikas. Wikipedia.org nuotrauka
O retų rūšių pasitaiko kasmet, kai po vieną kitą paukštį stebėjimo istorijoje jau fiksuota. Bet ne vien tik retenybės teikia džiaugsmą, nuostabą, smagu kažką naujo pamatyti.
Kai sutinki rūšį, kuri peri, kurios būklė gerėja, atrandi apsaugai kažkokią buveinę, tada su kiekviena diena nori vis labiau įprasminti savo darbą, kad tai teiktų ne tik malonumą, bet svarbiausia – ir naudą gamtai. Daugelis ilgiau paukščius stebinčių ornitologų vėliau stengiasi save realizuoti aplinkosaugoje, nes tų skaudulių, kurių matom kiekvieną dieną, yra labai daug.
Esate „Ornitostogų“ – ekskursijų gamtoje – įkūrėjas: su profesionaliais gamtos gidais visais metų laikais rengiate daugiau nei 30 skirtingų turų tiek po Lietuvą, tiek po kitas šalis. Gal galėtumėte papasakoti, kokias kryptis siūlote ornitologijos entuziastams? Kokios jūsų organizuojamos išvykos sulaukia daugiausia dėmesio?
Jau eina šešti „Ornitostogų“ metai, ir ne veltui jos atsirado. Mano nuomone, gamtosauginis švietimas yra svarbiausia gamtininko užduotis, nes jeigu parašysim kažkokią ataskaitą ir padėsim ją į stalčių, tai nieko tuo nepasieksim. Bendraudami su žmonėmis, šviesdami visuomenę, su ja kartu keliaudami į gamtą, galime ne tik kad auginti atsakingą ir gamtai jautrią žmonių dalį – ne vienas žmogus tampa profesionaliu gamtininku. Taip ir atsirado „Ornitostogų“ idėja.
Pradžioje turėjome 30, dabar jau turim daugiau kaip 40 turų Lietuvoje. Paskelbėm šio rudens didžiąją naujieną – tolimuosius turus į egzotines šalis. 2025 metais skrisim į Tanzaniją, Afriką, Kosta Riką, Centrinę Ameriką. Taip pat laukia Sakartvelo Kaukazo kalnai, Rumunijos Dunojaus delta, Graikija. Jau nekalbu apie artimas Baltijos šalis – šį rudenį vykstam į Estijos salą ir Latvijos šiaurinę dalį.
Lankome tokias teritorijas, kurios įdomios laukinės gamtos atžvilgiu. Stebime ne tik paukščius – nors jie pagrindinis mūsų orientyras, bet ir visus kitus gyvūnus. Pavyzdžiui, Afrikoje, Safaryje, stebime daugumą laukinių gyvūnų – liūtus, hipopotamus ir pan.
„Ornitostogų“ pamoka Nemuno deltoje. Gedimino Kuktos nuotrauka
Kalbant apie turus mūsų šalyje, kurių daugiausia organizuojame, tikrai turime ganėtinai pasklidusią geografiją per visą Lietuvą. Numeris vienas turai, kurie ne tik populiariausi, bet ir skambiausi, – žmonėms geriausiai žinomos teritorijos: Nemuno delta, kuri yra unikali visoje Europoje, praktiškai trys tokios laukinės deltos išlikusios. Taip pat Kuršių nerija, Žuvintas, Biržų giria, Rytų Lietuva, Dzūkija…
Turus veda profesionalūs gamtininkai, mokslininkai, tyrinėtojai, kurie žino, kaip gamtą reikia stebėti jos netrikdant. Tai unikali galimybė žmonėms kartu su profesionaliais gamtininkais pakeliauti po gamtą. Anksčiau nieko panašaus nebuvo. Kadangi visas datas svetainėje skelbiame prieš metus, žmonės turi galimybę iš anksto susiplanuoti laiką, o gamtininkai – su jais pakeliauti, papasakoti apie mūsų Lietuvos gamtą.
Taip pat pernai atidarėm ornimokyklą. Šiais metais vėl kartosim, jau dvi grupes rinksim. 20 žmonių grupė su devyniais profesionaliais savo srities specialistais ornitologais metus savaitgaliais keliauja po šalį, mokosi ornitologijos.
Turim tokį tiesioginių transliacijų projektą: tiesiogiai transliuojam iš retų paukščių lizdų, pavyzdžiui, laplandinių pelėdų. Šiais metais turėjom penkias transliacijas, jas vykdėm su Aplinkos apsaugos agentūros leidimu, moksliniais tikslais kaupėm duomenis naujai rengiamai knygai.
Kaip jums atrodo, ar paukščių turizmas Lietuvoje populiarėja? Kokio amžiaus žmonės labiau domisi šia veikla?
Apskritai susidomėjimas paukščiais ganėtinai sparčiai populiarėja. Jeigu kalbėtume apie laiką, kai pradėjau, 2004–2005 metus, tuo metu faktiškai pažinojau visus Lietuvoje esančius paukščių stebėtojus. Paukščių stebėjimas kaip hobis praktiškai atsirado po 1990-ųjų. Buvo tokie du pradininkai užsieniečiai (vienas suomis, kitas – britas), kurie atvyko į Lietuvą gyventi. Jie pradėjo ornitologiją populiarinti savo laisvalaikiui.
Dažnai mokslininkai sako, kad paukščių stebėtojų skaičius ir šio hobio populiarumas yra tiesioginis šalies išsivystymo bei ekonominės gerovės indikatorius.
Žinom, kad paukščių stebėjimas – Vakarų pasaulio hobis. Jo sostinė – Didžioji Britanija, kur prieš šimtą metų paukščių stebėjimas atsirado kaip hobis. Tai iš esmės viso išsivysčiusio pasaulio užsiėmimas.
Dažnai mokslininkai sako, kad paukščių stebėtojų skaičius ir šio hobio populiarumas yra tiesioginis šalies išsivystymo bei ekonominės gerovės indikatorius. Didelis paukščių stebėtojų skaičius šalyje reiškia, kad žmonės gali kiekvieno cento neskaičiuoti ir neieškoti, kuris margarinas pigesnis, jie gali sau leisti išvykti į gamtą ne dėl naudos, pavyzdžiui, kaip grybaujant ar žvejojant, o dėl malonumo.
Ornitologas Marius Karlonas. Vytauto Eigirdo nuotrauka
Kaip paukščių stebėtojas tu neparsineši nieko – tu realiai pailsi, atsipalaiduoji, pabėgi nuo rutinos. Tai yra šalies išprusimo ir išsivystymo lygio indikatorius.
Paukščių stebėjimas Lietuvoje pradėjo sparčiai populiarėti koronaviruso pandemijos laikotarpiu – jis turbūt davė didžiausią impulsą. Žmonės ėmė savarankiškai keliauti po gamtą, ją stebėti, atkreipti dėmesį į aplinką.
Paukščių stebėjimu domisi įvairi auditorija. Jaunimas, ypač iki paauglystės, tikrai labai dažnai įsitraukia ir susidomi paukščiais, bet didžioji dalis jų paauglystės metu, studijų metais dėl įvairių priežasčių pradingsta, pradeda rūpėti kiti dalykai.
„Ornitostogų“ keliautojai dažniausiai yra vidutinio amžiaus, bet tikrai prisijungia ir jaunų dvidešimtmečių, ir šeimų su vaikais, bet daugiausia turbūt asmenų nuo 30-ies.
Nykstančių vabzdžių, ypač apdulkintojų, problema jaučiama ne tik Lietuvoje ar Europoje, bet ir visame pasaulyje“, – sakė LIFE integruoto projekto „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ bendradarbė, Baltijos aplinkos forume dirbanti aplinkosaugos ekspertė EGLĖ VIČIUVIENĖ.
Ji teigia, kad šiandien galima tik spėti, kokį poveikį ekosistemai turėtų vabzdžių apdulkintojų – bičių, vapsvų, musių, drugių – išnykimas: „Situacijos, kad visiškai neliktų vabzdžių, dar nėra buvę, todėl sunku pasakyti, kaip tai bendrai paveiktų visą gyvąją gamtą. Praktiškai žiūrint, žmonėms vabzdžių apdulkintojų išnykimas turėtų didelę įtaką derliaus dydžiui ir įvairovei – didelį kiekį mūsų vartojamų vaisių ir daržovių apdulkina vabzdžiai.“
Kodėl vabzdžiai nyksta
Priežasčių, paaiškinančių vabzdžių apdulkintojų nykimą, – ne viena. Jų populiacijas neigiamai veikia klimato kaita, urbanizacija, natūralių pievų nykimas, intensyvi žemdirbystė. E. Vičiuvienės teigimu, intensyvus chemikalų naudojimas žemės ūkyje palaiko monokultūroms palankias sąlygas, tačiau tuo pat metu išnaikina visus jose gyvenančius vabzdžius.
„Problema, kad pesticidais naikinami ne tik vabzdžiai, kurie maitinasi žmonių auginamais pasėliais, bet ir juos reguliuojantys vabzdžiai – plėšrūnai ir parazitoidai. Pirmieji geba greitai prisitaikyti prie pakitusių sąlygų, tampa atsparūs chemikalams, tačiau kontroliuojančių vabzdžių skaičius taip greitai neatsikuria. Tai lemia spartų kenkėjų dauginimąsi ir ilgainiui tokiose teritorijose be chemikalų išsiversti nebeišeina“, – pabrėžė aplinkosaugos ekspertė ir pridūrė, kad tokiu būdu tarsi inicijuojamas užburtas ratas, iš kurio sudėtinga ištrūkti.
Mąžtantis vabzdžių apdulkintojų skaičius taip pat tiesiogiai veikia derliaus mažėjimą. Tai – itin reikšmingas faktas, turint omenyje, kad net 75 proc. pasaulyje auginamų pasėlių yra priklausomi nuo vabzdžių apdulkintojų. Neramina ir tai, kad vabzdžių nykimas nebėra vien teorinė tikimybė, tai – realybė, su kuria jau dabar susiduria kai kurios valstybės. „Tikriausiai teko girdėti, kad, pavyzdžiui, Kinijoje jau daug metų yra vietų, kur vabzdžių apdulkintojų visiškai nėra arba jų skaičius nepakankamas. Tai reiškia, kad norėdami sulaukti derliaus žmonės turi specialiais šepetėliais vaikščioti nuo žiedo prie žiedo ir juos apdulkinti patys“, – teigė E. Vičiuvienė.
Galiausiai vabzdžiai yra svarbi maisto bazė įvairiems kitiems nariuotakojams, pavyzdžiui, vorams, ir paukščiams. Nuo vabzdžių gausos didele dalimi priklauso jų veisimosi sėkmė.
Padėčiai taisyti – ir vietinės iniciatyvos
Viltingai nuteikia gegužę Europos Ministrų tarybos priimtas reglamentas dėl gamtos atkūrimo. Jame pirmą kartą įvardijamos priemonės, kuriomis siekiama ne tik išsaugoti, bet ir atkurti gamtą. Tokiu būdu taip pat siekiama apsaugoti vabzdžius apdulkintojus. Taip pat ūkininkai skatinami ekologiškai ūkininkauti, imtis bearimių technologijų, kurios leidžia naudoti mažiau chemikalų ir pesticidų.
Pexels.com nuotrauka
Pasak pašnekovės, siekis išsaugoti vabzdžius pastebimas ne tik tarptautiniu ar nacionaliniu, bet ir lokaliu lygmeniu. Be įvairių vabzdžių apdulkintojų populiacijų išgyvenamumą skatinančių iniciatyvų ir projektų, imamasi ir tokių priemonių kaip žydinčių augalų juostų kūrimas.
Miestuose šiuo tikslu skatinama intensyviai nešienauti, palikti žydinčius pievų plotus. Pavyzdžiui, Vilniuje gyventojai gali puoselėti natūralios pievos plotą šalia savo namų. Tai galima padaryti susitarus su seniūnija arba patiems – tereikia susitarti su kaimynais, išsispausdinti sutartinį ženklą ir juo pažymėti plotą, kuriame puoselėjama natūrali pieva.
„Tyrimai rodo, kad miestų teritorijose ėmus rečiau šienauti pakeles (ypač žydinčias), pagausėjo ne tik apdulkintojų, bet ir visų vabzdžių skaičius“, – teigė E. Vičiuvienė.
Padėti gali visi
Vienas iš dažniausiai kylančių klausimų susipažinusiems su vabzdžių nykimo problema – ar aš galėčiau prisidėti prie pokyčio? Jei taip, kokiu būdu? „Kiekvienas žmogus gali daryti gan svarbią įtaką. Gyventojai gali kreiptis į seniūnijas ir išreikšti pageidavimą, kad tam tikrose teritorijose būtų nešienaujama žolė. Taip pat reikia nepamiršti, kad jie gali turėti sklypą, sodą, kiemelį, kuriuose gali palikti nešienaujamus plotus, auginti žydinčius augalus. Tam gali padėti net terasos“, – tikino aplinkosaugos ekspertė.
Pexels.com nuotrauka
Ji pabrėžė, kad tam nereikia imtis kraštutinių priemonių ir teritorijų visiškai užželdinti. „Teigiamą įtaką daro net retesnis žolės pjovimas. Kiek tereikia, kad pievoje pradėtų žydėti dobilai ar kiti augalai? Jie suteikia vabzdžiams maisto ir sukuria koridorių jiems keliauti, toliau skristi“, – sakė E. Vičiuvienė ir pridūrė, kad nors pavienių žmonių daroma įtaka gali atrodyti minimali, tačiau dėl tikslo savo įpročius pakeitus didesniam skaičiui gyventojų, pagalba vabzdžiams bus itin reikšminga.
Anano į Lietuvą atvyko būti Europos solidarumo korpuso savanore 2023 rudenį. Ji apsisprendė dėti pastangas ugdyti save, kad ateityje galėtų tapti mokytoja, siūlančią vaikams kritiniu mąstymu paremtą ugdymą.
Anano labai labai džiaugėsi, kai būdama Lietuvoje 2023 gruodį išgirdo Europos Sąjungos (ES) lyderių sprendimą suteikti jos šaliai kandidatės į Bendriją statusą.
Tačiau atėjo 2024 m. pavasaris, kuomet oligarcho B. Ivanišvilio kontroliuojama „Kartvelų svajonės“ Vyriausybė Sakartvele ėmė agresyviai stumti nuo Rusijos nukopijuotą “užsienio agentų” įstatymą.
Galėjo kilti mintys, kad “aš toli nuo gimtinės”, ar “nebenoriu grįžti į tokią šalį”, zirzėti ar kaltinti “kokie kiti …”
ANANO išsiugdyto proaktyvus ir pilietiško veikimo galėtų pavydėti ne vienas europietis. Ji, pasitelkdama kartvelų bendruomenę, suorganizavo net tris jos pilietinę poziciją atskleidžiančius protestus. Ji sutelkė žmonės išreikšti nepritarimą stumiam įstatymui prie Vilniaus katedros, kitą dieną prie Gruzijos ambasados ir galiausiai prie LR Seimo (M.Mažvydo bibliotekos). Vasaros pradžioje sąmoningai grįžta į gimtinę kovoti už savo šalies žmonių ateitį.
Antras gegužės šeštadienis pasaulyje švenčiamas kaip Pasaulinė Fairtrade diena. Šiandien džiaugiamės, kad Fairtrade Premijos dalis (t.y. produkto kainos dalis, kuri skirta ūkininkų bendruomenių bendrojo gėrio iniciatyvų vystymui) jau pasiekė beveik 223 mln. eur skaičiuojant 2022m. rezultatus ir tai buvo beveik 10 proc. daugiau nei ankstesniais metais.
Smulkios gamintojų organizacijos 36 procentus savo Fairtrade Premium investavo į gamybos ir ūkininkavimo praktikos tobulinimą, pavyzdžiui, perdirbimo gamyklų ir sandėlių statybą, taip pat nariams ūkio medžiagų pirkimą. Dar 23 procentai buvo išleisti finansinėms išmokoms ūkininkams – tiesioginėms išmokoms pajamoms papildyti, ar kredito paslaugoms. Tuo tarpu „Fairtrade“ sertifikuotų plantacijų darbuotojai 75 procentus savo „Premium“ skyrė socialinėms investicijoms, įskaitant švietimą ir būstą. Dar 15 procentų buvo investuota į finansines išmokas darbuotojams ir jų šeimoms.
Čia dar keletas statistinių duomenų iš Fairtrade naudos naujausios Ataskaitos:
2022 m. pabaigoje Sąžiningos prekybos sertifikatą turėjo 1 910 gamintojų organizacijų, iš kurių 1 563 smulkios gamintojų organizacijos ir 347 didesni ūkiai, kurie priklauso nuo samdomos darbo jėgos. Šias organizacijas sudarė 1 848 268 ūkininkai ir 197 118 samdomų darbuotojų.
net 64 proc. iš visų Fairtrade principais išaugintų bananų ir apie 50 proc. medvilnės buvo sertifikuoti kaip ekologiški produktai.
2022 m moterys. sudarė 21 procentą visų Fairtrade ūkininkų, o Fairtrade gamintojų, samdančių darbuotojus tarpe,- moterys sudarė 44 procentus personalo.
ODA … missing the mark (again): Preliminary 2023 figures show EU aid keeps failing human development and equality
Brussels, 11 April 2024 – Today, the Organisation for Economic Cooperation and Development’s (OECD) Development Assistance Committee (DAC) unveiled early figures for 2023 Official Development Assistance (ODA) spending by donor countries. The numbers reveal donor countries are yet again failing to meet the original objectives of ODA to promote human development and fight inequalities in partner countries.
In 2023, ODA increased to USD 223.7 billion. This represents 0,37% of OECD DAC members’s Gross National Income (GNI) and a weak increase of ODA by 1.8% in real terms compared to 2022. Unfortunately, there is little to celebrate. This so-called rise in EU ODA is largely driven by inflated figures, a trend that was already highlighted in the 2023 AidWatch report.
Last year, aid continued to be inflated by allocating public funds to cover the costs of hosting refugees within donor countries’ borders, referred to by the OECD as in-donor refugee costs. This results in the majority of EU Member States being the recipient of a substantial portion of their own ODA allocations. CONCORD has already highlighted this trend on several occasions, including in April 2023.
Yet the issue persists: in 2023 USD 30,967 billion was allocated to in-donor refugee costs. Although this represents a slight decrease compared to the 31 billion USD allocated in 2022, the share of ODA going to in-donor refugee costs still represents 13,8% of DAC member countries’ total ODA. While hosting refugees is a human rights obligation, donor countries have the financial capacity to fulfil this duty without diverting ODA resources intended to enhance economic development and welfare in partner countries.
“We, civil society organisations, will keep asking for in-donor refugee costs to be completely excluded from the list of ODA-eligible activities to ensure the integrity of ODA. Even though they are necessary and important, these costs do not contribute to the welfare of the people in EU partner countries.”
Antoinette Van Haute
Research and Advocacy Officer,CNDC 11.11.11
ODA levels to least developed countries (LDCs) have not recovered from the cuts in 2022. Despite a modest 3% increase in bilateral aid from DAC members to LDCs, it is crucial not to be misled by this figure. The increase of 3% is not comparable to the significant cuts of 6.2% implemented in 2022. DAC members need to substantially improve their support in a global scenario characterised by increasing inequalities, more conflicts, and record-high levels of debt repayment from countries ranking at the bottom of the Human Development Index (HDI). The current aid levels fall short of addressing these urgent challenges.
“Since 2011, external debt owed by Least Developed Countries (LDC) governments has more than doubled, increasing from $144 billion to $344 billion. Around half of this increase is attributed to rising debt owed to multilateral institutions and loans from DAC member countries.”
Jane-Ann McKenna
Chief Executive Officer,Dochas
In 2005, the EU and Member States committed to allocate at least 0.7% of their GNI to ODA by 2015. Since then, CONCORD has held them accountable for their commitment through its AidWatch reports. Nineteen years later, EU donors keep failing to meet the targets and to defend the quality and integrity of ODA by diverting it from its core goals and using it for domestic interests. This contradiction undermines the EU’s credibility globally.
“The EU and Member States don’t seem to understand that influence and trust go hand-in-hand. Part of the reason why the EU is losing geopolitical influence is because partner countries have realised the EU’s promises are empty. Would you side with someone you can’t trust and who puts their own interests first?”
Tai pirmas toks Teismo sprendimas prieš valstybę klimato klausimu.
EŽTT sprendimą priėmė vienai šveicarų pagyvenusių moterų asociacijai, susirūpinusiai pasaulinio atšilimo padariniais, pareiškus, kad Šveicarijos valdžia nesiima pakankamai veiksmų klimato kaitai švelninti.
Teismas nustatė, kad Šveicarija pakankamai nekovojanti su klimato kaita pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnį, kuriuo užtikrinama teisė į pagarbą privačiam ir šeiminiam gyvenimui, rašoma sprendime.
„Įgyvendinant atitinkamą nacionalinę reguliavimo sistemą buvo esminių spragų, įskaitant tai, kad Šveicarijos valdžios institucijos kiekybiškai neapibrėžė nacionalinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo apribojimų“, – teigiama teismo išvadoje.
EŽTT sprendimą priėmė vienai šveicarų pagyvenusių moterų asociacijai, susirūpinusiai pasaulinio atšilimo padariniais, pareiškus, kad Šveicarijos valdžia nesiima pakankamai veiksmų klimato kaitai švelninti.
Aplinkosaugos aktyvistė Greta Thunberg antradienį pareiškė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas, jog Šveicarija nepakankamai kovoja su klimato kaita, yra tik pradžia.
Šis sprendimas priimtas kontekste, kai 2024 m.kovas pasaulyje buvo karčiausias nuo matavimų pradžios ir tai jau dešimtas toks karščiausias mėnesis iš eilės.
Žemės valandos akcija WWF visame pasaulyje ragino visą pilietinę visuomenę- nuo piliečių ir įmonių iki vietos valdžios institucijų ir vyriausybių – prisiminti, kokia vertinga yra mūsų planeta ir kaip svarbu ją saugoti. Šeštadienį, 2024 m. kovo 23 d., nuo 20.30 iki 21.30 val.,LITDEA bendruomenė su milijonais kitų žmonių ir visame pasaulyje vienai valandai išjungė šviesas, kad 18-ąjį kartą gamta atsidurtų dėmesio centre. Tokiu būdu savo kasdieniniuose pasirinkimuose pažymėjome įsipareigojimą kovoti su klimato kaita.
Energijos taupymas,-tik paprastas mygtuko paspaudimas, kuriuo galime prisidėti prie švaresnėsateiities mums ir visai Planetai!
Akcijoje dalyvavę Litdea koordinuojami Europos Solidarumo Korpuso tarptautiniai savanoriai tą savaitgalį išsikėlė sau pasiryžimą daugiau laiko fiziškai praleisti gamtoje. Buvimo gamtoje kvapas, paukščių garsai, šimtamečių medžių didingumas gražina mums santykį su Kūrinija. Praleisdami bent valandą aplinkoje, kuri nėra sukurta žmogaus,- iš naujo ugdomės potyrį, kad yra dalykų kurie yra ilgaamžiškesni už mūsų norą viską turėti.
Taisyklė labai paprasta – paskutinį lapkričio penktadienį (24 dieną) Nepirk NIEKO -> 24 valandų detoksikacija nuo apsipirkinėjimo.
Idėja detoksui, kad būtų lengviau atsispirti Juodojo penktadienio toksinais:
Savos gamybos kalėdinė dovanėlė draugui – turėtų būti smagu, nes vienu metu įdarbinant savo vaizduotę, sentimentalumą, biosferines vertybes, humoro jausmą ir kitus gėrius, įmanoma sukurti unikalų dalyką, kurio nerastum prekybcentry. Esmė – nieko nepirkti, o naudoti, ką turi.
Tarptautinė „Nepirk nieko“ diena buvo pradėta minėti 1992 metais Vankuveryje, Kanadoje ir yra tapusi tarptautine diena daugiau nei 50-yje valstybių.
Kodėl „Nepirk nieko“ dieną reikia švęsti?
Nes saugome gamtą. Perdėtas vartotojiškumas yra viena didžiausių aplinkosaugos problemų. Vidutinis pasaulio gyventojas jau dabar suvartoja pavojingai žalingą kiekį Žemės išteklių, o ypač turtingose valstybėse.
Nes siekiame lygybės. Jeigu pirktume mažiau, tai galėtume sau leisti mokėti sąžiningą kainą už prekes – tokiu būdų nebeprisidėtume prie vaikų darbo ir suaugusiųjų išnaudojimo mažiau išsivysčiusiose šalyse.
Nes rūpinamės savo emocine gerove. Ar žinojai, kad materialistinėmis vertybėmis besivadovaujantys žmonės yra mažiau patenkinti lyginant su kitais? Neapgalvotas, masiškas daiktų pirkimas suteikia tik trumpalaikį džiaugsmą, tačiau neturi nieko bendro su pasitenkinimu savo gyvenimu ilgalaikėje perspektyvoje.
Lapkričio 24d. (penktadienį) juodą spalvą iškeičiam į žalią.
Anano į Lietuvą atvyko būti Europos solidarumo korpuso savanore 2023 rudenį. Ji apsisprendė dėti pastangas ugdyti save, kad ateityje galėtų tapti mokytoja, siūlančią vaikams kritiniu mąstymu paremtą ugdymą.
Smulkios gamintojų organizacijos 36 procentus savo Fairtrade Premium investavo į gamybos ir ūkininkavimo praktikos tobulinimą, pavyzdžiui, perdirbimo gamyklų ir sandėlių statybą, taip pat nariams ūkio medžiagų pirkimą. Dar 23 procentai buvo išleisti finansinėms išmokoms ūkininkams – tiesioginėms išmokoms pajamoms papildyti, ar kredito paslaugoms. Tuo tarpu „Fairtrade“ sertifikuotų plantacijų darbuotojai 75 procentus savo „Premium“ skyrė socialinėms investicijoms, įskaitant švietimą ir būstą. Dar 15 procentų buvo investuota į finansines išmokas darbuotojams ir jų šeimoms.
ODA … missing the mark (again): Preliminary 2023 figures show EU aid keeps failing human development and equality
Žemės valandos akcija WWF visame pasaulyje ragino visą pilietinę visuomenę- nuo piliečių ir 
