Dvi svetimšalės merginos – portugalė Carla Teixeira ir rumunė Georgiana Valu vienuolikai mėnesių atvyko savanoriauti į vaikų darželį Kaune. Lietuva jas pasitiko nesibaigiančiu lietumi, po to – tamsa. Vis dėlto Carla ir Georgiana Kaune kasdien randa kuo pasidžiaugti.

Prisikrovė šiltų drabužių

Nedidelį butą Pramonės prospekte, išnuomotą trims savanorėms (Carlai, Georgianai ir ukrainietei Katiai, kuri darbuojasi kitur), C.Teixeira pavadino sovietiniu. Visų pirma dėl virtuvės – Carlą apstulbino ankštas kambarėlis, kuriame vos užtenka vietos apsisukti.

Portugalijoje virtuvė yra namų centras, šios patalpos C.Teixeiros šalyje būna erdvios, šviesios, jaukios, suburiančios visą šeimą. Carlos manymu, tik sovietiniame bute virtuvė gali būti tokia maža ir nepatogi. Bet 21 metų mergina, į Kauną atvykusi rugsėjį, sako jau apsipratusi su buitiniais niuansais.

Lietuviškam rudeniui ir žiemai Carla ruošėsi. Ji iš anksto susirinko informaciją, kokie orai pasitiks antrajame pagal dydį Lietuvos mieste, atsisveikinus su saulėtu ir šiltu rugsėju Portugalijoje, kur paplūdimiai ankstyvą rudenį dar pilni žmonių.

Mergina iššlavė savo spintą ir susipakavo vežtis į Lietuvą pirštines, šalikus, megztinius – visus šiltus drabužius, kokius tik rado. “Pas mus Portugalijoje žiemomis irgi būna šalta, tai šiltų drabužių turėjau, dabar nieko nereikia Kaune pirkti, nebent tik dėl įdomumo”, – paaiškino ji.

Ne šaltis labiausiai prislėgė merginą iš Portugalijos, bet tamsa ir, regis, amžinas lietus, kurio lietuviškas dangus negaili nei užsieniečiams, nei saviems.

“Bet man čia daug kas patinka”, – nusišypsojo Carla.

Toli nuo gaisrų

Portugalijoje baigusi biochemijos bakalauro studijas, C.Teixeira vis neapsisprendė, kokią sritį rinktis magistrantūrai. Tad kuriam laikui nutarė pasavanoriauti. Projektas, žadantis darbą su vaikais, jai pasirodė įdomus. Taip Carla atsidūrė Kaune, darželyje “Kolpingo mokyklėlė”.

Ji ir Georgiana, savanorė iš Rumunijos, yra auklėtojos padėjėjos – žaidžia su vaikais, veda juos į lauką, ten užsiima aktyvia veikla, moko anglų kalbos.

Vaikai Lietuvoje atrodo laimingi, bet jie nėra vienodi: vieni hiperaktyvūs, kiti gali visą dieną pratylėti.

Savanorės jau baigia dekoruoti darželio miegamojo sienas Mažojo Princo motyvais, liko visai nedaug, tik užklijuoti žvaigždes ant vienos sienos.

Carla augo su trimis seserimis, todėl kolektyvinė veikla ir klegesys jai savaime suprantami dalykai. Tiesa, vaikų darželyje mergina niekada nėra dirbusi. Užtai ji yra baigusi ugniagesių kursus. Kai rudenį Lietuvą merkė lietus, Portugalijoje siautė dar neregėti gaisrai. Carla su nerimu sekė įvykius tėvynėje, bet prisidėti, būdama svetimoje šalyje, prie liepsnų gesinimo negalėjo – jos laukė darželis ir mažieji kauniečiai.

Kada nors, kai Carla augins savo vaikus (planuoja turėti vieną ar du), patirtis, įgyta savanoriaujant, jai neabejotinai pravers.

Lanko jogą ir bėgioja

Ar mergina pasiilgo namų? “Taip, žinoma”, – nusišypsojo Carla. Kompiuteris padeda bendrauti su Portugalijoje likusiais draugais ir namiškiais (“Mama tai skambintų kiekvieną dieną, jei leisčiau, bet aš truputį atvėsinu”, – juokėsi ji), tačiau savanorė ir Kaune randa veiklos.

Po darbo darželyje C.Teixeira mokosi lietuvių kalbos, kurį laiką lankė šokių užsiėmimus, dabar susirado jogos studiją, be to, kai tik gali, bėgioja.

Į miesto barus ji užsuka, bet retai, ir tuomet ieško mažiau triukšmingos vietos. Naktinių klubų sūkurys jos neįsuko.

Iš Kauno Carla jau spėjo nuvykti į kelis Europos miestus – buvo Rygoje, Berlyne, Varšuvoje, Krokuvoje, Lietuvos pajūryje. Keliavo ir per Kalėdas.

Devyni užsienietės pastebėjimai

Ką portugalė, Kaune praleidusi keturis mėnesius, gali pasakyti apie mūsų miestą ir mus? Carlos įspūdžiai:

1. Kauno Senamiestis yra labai gražus.

2. Kauną galima priskirti prie didmiesčio stilistikos miestų, bet gyvenimas čia nepalyginamai ramesnis, mažai streso ir didmiesčiams būdingos įtampos.

3. Šilti ir mieli žmonės, bet gerokai santūresni negu Portugalijoje. Sveikindamiesi lietuviai paspaudžia vienas kitam ranką, o portugalas portugalui bučiuoja į abu skruostus, dažnai net tris kartus.

4. Kaune mažai mokančiųjų anglų kalbą. Neretai, sutikus iš pažiūros mielą žmogų, su juo svetimtaučiui neįmanoma susišnekėti.

5. Kalėdų miestelis Kauno rotušės aikštėje labai šaunus, puiku, kad čia vyksta prekyba (Portugalijoje to nėra), bet Vilniaus eglė vis dėlto gražesnė nei Kauno.

6. Kauniečiai yra tipiški europiečiai – apsidairęs gatvėje nei pagal žmonių apsirengimą, nei pagal elgseną neatskirsi, kuriame ES mieste atsidūrei.

7. Lietuviai vaikinai skiriasi nuo portugalų, tos šviesios akys, oda, plaukai – reikia priprasti.

8. Vaikai Lietuvoje atrodo laimingi, bet jie nėra vienodi: vieni hiperaktyvūs, kiti gali visą dieną pratylėti.

9. Lietuviškas maistas iš pradžių gali sukelti šoką. Atvykus iš krašto, kuriame vyrauja Viduržemio jūros šalių virtuvė, grietinės tvenkiniai ir kauburiai visur, kur tik įmanoma – net sriuboje! – atima žadą. Ir, žinoma, tie lietuviški šaltibarščiai.

Apakino žaluma

Carlos kolegė rumunė Georgiana į Lietuvą atvyko dviem savaitėmis anksčiau, dar rugpjūtį, ir ją iškart pribloškė Lietuvos gamta. “Čia taip fantastiškai žalia!” – pirmąjį savo įspūdį prisimena G.Valu.

Paklausta, ar tuomet lijo, mergina pradėjo juoktis: “Taip, be abejo. Bet po lietaus taip viskas kvepėjo!” Lietuvos be lietaus ji taip ir nespėjo išvysti.

Sveikindamiesi lietuviai paspaudžia vienas kitam ranką, o portugalas portugalui bučiuoja į abu skruostus, dažnai net tris kartus.

“Pavasarį pas mus būna gražu… Ir išsigiedrija, ir viskas sužydi”, – bandėme įpūsti vilties, kad Georgiana dar pamatys ir saulėtą mūsų šalį. Rumunė savanorė tuo nė kiek neabejoja – prieš atvažiuodama ji per “Google” apie Lietuvą surinko daugybę informacijos, taip pat ir meteorologinės.

Lietuvos gamta yra vienas geriausių dalykų, su kuriais ji susipažino mūsų šalyje. Norėtų dar daugiau pamatyti: draustinių, pelkių, rezervatų. Nesvarbu, kokiu oru.

Drovūs Lietuvos vaikinai

Septynerius metus sostinėje Bukarešte gyvenanti Geogiana kilusi iš mažo Rumunijos kaimelio, yra vyriausia dukra keturių vaikų šeimoje, trys broliai už ją jaunesni, todėl savanorės darbas su vaikais merginai pasirodė patrauklus ir pažįstamas. Tiesa, su jos specialybe jis neturi nieko bendro: G.Valu baigusi chemijos bakalauro studijas, o magistro darbą apsigynė iš aplinkosaugos srities.

Mažieji kauniečiai, su kuriais Georgiana praleidžia daugiausia laiko, jai atrodo švelnūs, jausmingi, kai kurie – itin sumanūs. Savanorė spėja, kad “Kolpingo mokyklėlę” lanko tėvų, kurie savo atžaloms skiria daug dėmesio, vaikai.

“Jie laisvai reiškia jausmus ir yra kūrybiški”, – darželio auklėtinius, su kuriais leidžia dienas, apibūdino rumunė.

Tačiau kauniečių vaikinų Georgiana nepavadintų laisvai reiškiančiais jausmus. “Jei palyginčiau su vienmečiais rumunais, sakyčiau, lietuviai vaikinai labai santūrūs… Net drovūs”, – pastebėjo ji.

Ar lietuviai prasigėrę?

Georgiana neslėpė: prieš vykstant į Lietuvą savanoriams buvo surengti įvadiniai mokymai, per kuriuos aiškinta, kad jie važiuoja į šalį, turinčią problemų dėl priklausomybių, nesaikingo alkoholio vartojimo.

Bet rumunė savanorė nieko panašaus neišvydo. Georgianai teko lankytis ne viename Europos mieste, kuriame vakare buvo baisu vienai eiti gatve. “Ten išties pavojinga”, – pasakojo G.Valu. O Kaune apsvaigusių, tamsoje šlitinėjančių agresyvių piliečių ji sakė nesutikusi.

“Čia tokių tikrai mažiau nei daugelyje didmiesčių, – tikino Georgiana. – Arba palyginti su Rumunijos provincija – ten daugybė žmonių neturi išsilavinimo, darbo, pajamų, jie masiškai geria, svaiginasi narkotikais. Nežinau, kodėl mus perspėjo dėl Lietuvos. Aš nemanau, kad jūsų šalis turėtų būti akcentuojama kaip turinti išskirtinai rimtų problemų dėl priklausomybių. Kitose šalyse tos problemos, mano manymu, gerokai aštresnės.”

Neįmanomai sunki kalba

Labiausiai išgąsdinęs Georgianą dalykas buvo lietuvių kalba. “Ji tokia sudėtinga! – purtė galvą rumunė savanorė. – Kai tik  išgirdau jūsų kalbą, pagalvojau, kad niekada neišmoksiu. Pirmas dvi savaites, kai Kaune buvau viena, maniau, viskas, bėda. Aš nė žodžio nesuprantu lietuviškai, o lietuviai nemoka angliškai.” Dabar, juokėsi mergina, padėtis jau nebeatrodo tokia beviltiška.

O lietuviška virtuvė nuo pat pirmųjų kąsnių jai pasirodė tiesiog puiki, nors valgių skoniai gerokai skiriasi nuo Rumunijos patiekalų.

Kaune gyvendama Georgiana jau perprato lietuvišką charakterį. “Iš pradžių žmonės čia atrodo šaltoki, uždari, laiko atstumą, – kalbėjo ji. – Bet po truputį su jais suartėji ir tada jau atsiveria visos tos iš pirmo žvilgsnio paslėptos gerosios savybės – draugiškumas, šiluma, prireikus visada ištiesta padėti ranka.”